Šiais laikais ralio automobiliai posūkiuose važiuoja gerokai greičiau nei tai darė tarp 1982 m. ir 1986 metų, tačiau Walterio Rohrlo, Hannu Mikkolo, Ari Vataneno ir kitų garsių to metų ralistų atsidavimas ir drąsa iki pat šiol yra sunkiai suvokiama. Jų sugebėjimas su daug primityvesnėmis važiuoklėmis, išlaikyti ant kelio dangos brutaliai slidinėjančius automobilius iki šiol verčia žmones jais žavėtis.
To meto ralistai buvo apginkluoti tartum dideliais kūjais, prie kurių inžinieriai buvo pritaisę keturis ratus. B grupės bolidų galia buvo žvėriška, nepaliaujama, tiesiog nenumaldoma.
Šiais laikais 300 AG turintis gatvinis automobilis tikrai yra smagus, bet jau nieko nebestebina. Įdomiau prasideda nuo 400 AG, bet iš tikro rimta tampa tik apie 500 AG riba. O dabar įsivaizduokite tą galią skriejant miške tarp medžių, be jokio vairo stiprintuvo, su mažesniais stabdžiais, primityviu diferencialu ir technologiškai pasenusia važiuokle.
„Taip, tu galėjai tiesiosiose spausti pragariškai, tačiau kaip reikėjo išgyventi posūkiuose?“, - prisimena B grupės laikais WRC čempionu tapęs Stigas Blomqvistas
B grupės automobiliai buvo kuriami per daug nesukant galvos dėl posūkių. Raliuose, kurie pasižymėjo dideliais greičiais, šie automobiliai veikė tikrai puikiai. Tuometinių bolidų aerodinamika nuo maždaug 100 km/val. greičio pradėdavo efektyviai veikti ir suteikdavo reikalingą prispaudžiamąją jėgą. Tokiuose greičio ruožuose B grupės automobiliai buvo žvėriškai greiti ir efektyvūs.
Deja, ralyje dažnai reikalingas stiprus stabdymas ir aštrus valdymas kardinaliai keičiant važiavimo kryptį. Gebėjimas priversti visu greičiu lekiančią 550 arklių kaimenę tokiais atvejais paklūsti ir skyrė tiesiog gerus vairuotojus, nuo tikrų meistrų.
„Aš tikrai neminėsiu pavardžių, bet B grupės eroje pasaulyje buvo tik trys pilotai, kurie tikrai gebėjo šiais bolidais važiuoti visu greičiu, kurie galėjo juos pilnai išnaudoti“, - sakė W.Rohrlas
Legendinis vokietis Walteris Rohrlas mano, kad pagrindinė problema buvo informacijos kiekis, kurį lenktynininkų smegenims lekiant beprotišku greičiu tekdavo akimirksniu apdoroti.
„Vienas posūkis po kito mus užklupdavo taip greit, kad nors ir fone girdint šturmano skaitomą stenogramą, ne visada spėdavai į tai iš tiesų sureaguoti“, - aiškino W.Rohrlas.
Dažnai dėl didžiulių greičių nespėjantys sureaguoti lenktynininkai pirmiausiai remdamosi savo regėjimu. Tai buvo ypač dažnas atvejis Italijoje ar Portugalijoje, kur į trasą išbėgę žiūrovai jiems uždengdavo kelią, gerokai pakeisdami trajektoriją, kuri būdavo tuščiame kelyje susirašant stenogramą.
Geriausi vairuotojai nuolat balansuodavo tarp dviejų plonyčių linijų. Pirmoji buvo nuolat išlaikyti turbiną savo veikimo diapazone, o antroji, kartu stengtis išlaikyti bolidą nuo kone rankos atstumu pasiekiamų žiūrovų.
Rohrlas čia turėjo didžiulį pranašumą prieš kitus: „Turėjau puikią fotografinę atmintį, kartais kai kurias greičio ruožo vietas pravažiuodavau iš atminties, man tai labai padėdavo.“
To metų ralio automobilių parkas
Iki tol neregėtas B grupės bolidų intensyvumas sukūrė herojus, kokių dar WRC pasaulis nematė. Iki kol horizonte pasirodė bene garsiausias tos eros monstras -„Audi Quattro“, pasaulio ralio čempionate važiavo visokie kuklūs „Ford Escort“, nedideli „Fiat“ ar kiek nuobodoki „Saab“.
Taip, „Alpine A110“ ar „Lancia Stratos“ buvo išimtis, tačiau ar tai tikrai buvo monstrai verti plakato ant kiekvieno vaiko miegamojo sienos? Vargu, tai buvo tiesiog nedideli vikrūs sportiški automobiliukai.
Na ir tada pasirodė tie kampuoti, nepaprastai greiti ir itin agresyviai atrodantys „Peugeot 205 T16“, „Ford RS200“ ir „MG Metro 6R4“. Jie jau buvo pakankamai gąsdinantys, kad vaikai jų plakatus kabintų ant savo miegamųjų sienų.
Na ir šie monstrai iš tuometinių lenktynininkų nori nenori padarydavo tikrus superherojus. Iš pažiūros tokie pat mirtingieji kaip ir kiekvienas iš mūsų, jie taip pat kaip ir mes kartais negalėjo net suvokti, ką šios raketos ant keturių ratų iš tikrųjų galėjo.
Tai joks stebuklas, kad pasaulis akimirksniu įsimylėjo B grupės bolidus. Tuo laikotarpiu WRC savo populiarumu priartėjo prie „Formulės 1“ labiau nei bet kada anksčiau. Dalis sirgalių dėl B grupės laikų ralio tartum pametė protą. Tačiau dėl tos priežasties, galiausiai ši era ir pati save sunaikino.
Žiūrovus šie bolidai, pavojus juos stebint iš visai arti tarsi užburdavo. Jiems atrodydavo, kad jie vis nėra pakankamai arti. Jie siekdavo gauti tiek pat adrenalino, kiek ir ralio vairuotojai, kai vos per pusmetrį nuo jų praskriedavo didžiulis šaudantis monstras su keturiais ratais. To meto ralio žiūrovai kartais siekė pasijusti tartum nuo bulių Pamplonoje pavojingai bėgantis drąsuoliai.
Žiūrovus šie bolidai, pavojus juos stebint iš visai arti tarsi užburdavo. Jiems atrodydavo, kad jie vis nėra pakankamai arti
„Atsimenu kartą Monte Karlo ralyje staigiai sukdamas aštriame posūkyje kliudžiau žiūrovą. Niekas nebuvo rimtai sužeistas, tačiau po to jam šiek tiek skaudėjo veidą, kadangi kliudžiau jį galiniu spoileriu. Nepaisant visko, jis buvo gana patenkintas, kad jį kliudė ne bet kas, o aš“, - pasakojo 1984 m. WRC čempionas Stigas Blomqvistas.
„Taip pat kartą Sanremo ralyje Walteris Rohrlas išslydo iš trasos ir sulaužė vienam žiūrovui koją. Nepaisant to, sirgalius tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, kad jo koja buvo sulaužyta Rohrlo“, - tęsia S.Blomqistas.
Žmonės norėjo aštrių pojūčių ir adrenalino, jie norėjo iš visai arti pamatyti pravažiuojančius bolidus ir tai buvo problema. Ypač Italijoje ar Portugalijoje, kur minios labai entuziastingai stebėdavo ralį. Sirgaliai tartum matadorai, norėjo vos piršto krašteliu paliesti automobilį. Juk taip kvaila, bandyti paliesti 150 km/val. greičiu pro pat tave pravažiuojantį ralio automobilį.
Kai kurie vairuotojai visgi sugebėdavo suimti save į rankas ir nustumti mintis apie galimas liūdnas pasekmes. Net sklido gandai, kad dalis ralistų prieš pat startą turėdavo ko nors pavartoti, kad kaip nors numalšintų baimę prieš būsimą savo „šokį“ tarp bolidus apspintančių sirgalių.
Ari Vatanenas aiškiai matė didžiulį to pavojų: „Aš dažnai mojuodavau kumščiu tiems kvailiams, kurie prieidavo per arti. Kartą Monte Karle įskriejau į žmonių minią. Buvo baisu stebėti per priekinį automobilio langą skraidančius žmonės. Tu pagalvoji, kad prieš akimirką ką nors nužudei. Galiausiai sužinojau, kad tik vienam sulaužiau koją, tačiau jausti kaip automobiliu trenkiesi į žmones yra baisus jausmas.“
Italijoje fanai tiesiog negalėjo susilaikyti nepamatę visai pro pat juos pralekiančių „Lancia“ automobilių. Tačiau jei ten nors dar kokia kontrolė egzistavo, tai Portugalijoje sirgalių buvo tiesiog neįmanoma sustabdyti.
„Aš taip pykau ant sirgalių Portugalijoje. Kaip gali būti toks kvailas? Jie nebūdavo priėję itin arti kelio, jie tiesiog stovėdavo pačiame kelyje. Kartais Sintros miesto apylinkėse rengiamame greičio ruože susidarydavo tarsi koridorius iš gyvų žmonių, kuriame vos vos galėjo tilpti ir ralio bolidas. O tu ten važiuodavai visu greičiu. Buvo tik laiko klausimas, kol įvyks tragedija“, - sakė Ari Vatanenas.
Ir ta tragedija įvyko
1986 m. kovo penktą dieną A.Vataneno minėtame Sintros apylinkėse esančiame „Lagoa Azul“ greičio ruože žmonės tiesiog ėjo iš proto. Minia plojo, buvo tartum apimta ekstazės dėl absurdiško bolidų greičio, jų variklių skleidžiamo garso ir triukšmo. Žmonės stovėjo tiesiog kelyje ir plojo pro pat juos praskrendantiems lenktynininkams.
„Lagoa Azul“ greičio ruože žmonės tiesiog ėjo iš proto. Minia plojo, buvo tartum apimti ekstazės dėl absurdiško bolidų greičio, skleidžiamo garso ir triukšmo.
Jau už kelių minučių prieš pat važiuojantį W.Rohrlui bolidą į kitą kelio pusę perbėgo žmogus. Garsusis vokietis išvengė susidūrimo tik per kelis milimetrus.
Netrukus WRC čempiono titulą ginantis Timo Salonenas savo bolidu kliudė operatorių, šis stovėdamas ties išvažiavimu iš posūkio tiesiog dėl už jo buvusios minios neturėjo kur trauktis. Po smūgio su galine „Peugeot 205 T16 E2“ dalimi jo kamera nuskriejo į minią, o operatorius atsipirko keliais sulaužytais kaulais. Iškart po šio susidūrimo ralio dalyviai sukilo prieš organizatorius, pranešdami apie visiškai nevaldomus žiūrovus. Nors ir ralio organizatoriai buvo apie tai informuoti – nesiėmė jokių veiksmų.
O maždaug kaip tik tuo metu, nuo starto linijos pajudėjo portugalo Joaquino Santoso vairuojamas „Ford RS200“. Būtina paminėti, kad tai buvo vienas garsiausių Portugalijos ralistų. Seniai lauktas momentas, kai namų trasoje jis galėjo parodyti, ką gali prieš pasaulio geriausius lenktynininkus pagaliau atėjo.
Ir netrukus, visai netoli tos vietos, kur prieš akimirką nukentėjo operatorius, įvyko kraupi avarija, kurioje žuvo trys ir buvo sužeista per 30-imt žmonių!
Ekipažo šturmanas Miguelis Oliveira pasakoja apie įvykį: „Tai buvo pati greičiausia GR atkarpa. Kelias buvo visiškai užtvindytas žmonėmis. Jie buvo tarsi visur. Kai J.Santosas išvažinėjo iš vieno posūkių, staiga ant kelio žengė žmogus. Norėdamas išvengti susidūrimo jis privalėjo atlikti korekciją vairu, jis ją atliko ir kai pabandė grįžti prie normalios trajektorijos, automobilio galinė dalis pradėjo slysti, jis ją prarado“, - sakė M.Oliveira.
„Žinote, kai ne pirmus metu esi šturmanas, tu jauti automobilį, tau net nereikia žiūrėti. Aš jaučiau, kad jis nebekontroliuoja bolido, tačiau maniau, kad jį dar galima pagauti, todėl aš tiesiog toliau žiūrėjau į savo užrašus. Ir tada didžiulis smūgis! Aš nieko nemačiau, kadangi su žmonėmis buvo susiduriama kaire automobilio puse. Aš tik jaučiau, kaip atsitrenkiame į vieno žmogaus kūną po kito. Automobilį vairavęs J.Santosas įvykio metu nesusižeidė, tačiau po jo buvo tokiame šoke, kad net negalėjo pajudėti. Jis tartum sustingo“, - apie kraupią avariją baigė pasakoti šturmanas.
Po avarijos M.Oliveira, kuriam ir priklausė žmones pražudęs automobilis buvo kritikuojamas, kad vairuotojas neturėjo pakankamai patirties važiuojant su galingu bolidu. Tuo tarpu šturmanas gynėsi, kad prieš varžybas, treniruočių metu jie buvo lenktyniniu tempu pravažiavę šį greičio ruožą. Esą treniruočių metu jie minėtoje vietoje buvo važiavę net 200 km/val. siekiančiu greičiu.
O dabar eikime prie baisiausios vietos. Po visos šios tragiškos avarijos, vienas lenktynininkas nuskubėjo iki GR finišo, pranešti organizatoriams apie tragediją. Žmonės nerimavo dėl laiko, per kurį organizatoriai iškvies skubios pagalbos tarnybas, ar jos dar spės išgelbėti sunkiai sužeistuosius. Absurdiškiausia tai, kad organizatoriai į tai nesureagavo ir dar vienuolika automobilių startavo ir visu greičiu pravažiavo visą greičio ruožą. Tuo negalėjo patikėti nei susirinkusi ir chaoso apimta minia, nei komandų atstovai. Galiausiai kai atvyko greitosios pagalbos automobiliai, jie jau rado motinos ir jos vienuolikos metų amžiaus sūnaus lavonus. Medikai rado ir dešimtis sužeistųjų, iš kurių vienas vėliau mirė ligoninėje.
Netrukus viename Estorilio miesto viešbutyje susirinkę komandų vadovai su sportininkais susitarė ir pasirašė pareiškimą, kad dėl žiūrovų elgesio ir jų saugumo traukiasi iš ralio.
Kas keisčiausia, kad net po to ralis buvo tęsiamas. Tiesa, jame varžėsi jau tik mėgėjai.
Tačiau jus labiausiai šokiruosiantis dalykas dar tik laukia. Tuometinis FISA (tais laikais ši organizacija buvo atsakinga už F1, ralio ir automobilių sporto reguliavimą) prezidentas, Jean-Marie Balestre, kuris vėliau bus kritikuojamas už savo tėvynainio Alaino Prosto protegavimą jam „Formulėje 1“ varžantis su Ayrtonu Senna.
Kalbėdamas su „L‘Equipe“ dienraščio žurnalistais J.M.Balestre kaip niekur nieko pasveikino mėgėjus, kurie tęsė varžybas ir patvirtino, kad ir kitame WRC sezone Portugalijos etapui tikrai bus numatyta vieta kalendoriuje.
Remiantis minėtu interviu dar galima suabejoti šios katastrofiškos avarijos poveikiu B grupės ralio ateičiai.
Vis dėl to po dar dviejų mėnesių J.M.Balestre jau turėjo ką daugiau pasakyti. Vos diena po Prancūzijos ralyje užsimušusio „Lancia“ komandos piloto Henry Toivoneno ir jo šturmano Sergio Cresto, kontraversiškasis FISA prezidentas paskelbė apie B grupės eros pabaigą. Ir nuo kitų metų uždraudė šios kategorijos bolidus.
Iškart po lenktynininkų gyvybės nusinešusios avarijos „Audi“ nutarė pasitraukti, kol kitos komandos dar iki sezono pabaigos varžėsi tarpusavyje.
„Audi“ komandos pilotas W.Rohrlas visiškai pritarė tokiam sprendimui: „Net po tų tragiškų lenktynių likusios komandos liko toliau lenktyniauti. Tačiau jei tu ateini ir pasakai, kad tai per daug pavojingi bolidai varžytis. Turi sustoti dabar, o ne dar pusę metų jais kaip niekur nieko varžytis. Rizikuojant sulaukti naujos tragedijos.“
W.Rohrlas kitame sezone dar startavo trijuose raliuose, tačiau tuomet nutarė tyliai baigti karjerą ralyje.
„Kitame (1987 m.) sezone mes turėjome 230 AG, kai dar B grupės laikais turėjome 530 AG. Aš tiesiog praradau susidomėjimą, pasidarė per lengva. Kadangi aš galėjau visą laiką spausti visu greičiu – man nebeliko iššūkio. Nebeliko vietos, kur galėtų pasimatyti visa lenktynininko klasė“, - savo pasitraukimo motyvus aiškino W.Rohrlas.
Ralio B grupė prasidėjusi kaip laukinė inžinierių ir lenktynininkų svajonė, galiausiai tapo košmaru, kuris pats save ir sunaikino.
Straipsnis parengtas pagal Davido Evanso Autosport žurnale publikuotą straipsnį.
