„Susisiekimas čia įmanomas tik palydoviniu ryšiu – kitokio tiesiog nėra. Esam Sibire, dideliame kalnų masyve. Pagaliau pamatėm tikrą kalnų kelią ir daug nuo jo nuslydusių automobilių. Serpantinai aplediję, tam tikrų problemų sukelia šoninis vėjas, tačiau viskas gerai – šios dienos finišą pasiekėme ir judame toliau tikslo link“, – pasakojo K.Mieliauskas.
„The Coldest Ride“ keliauja į Oimiakoną vadinamuoju kaulų keliu. Tokį vardą jis gavo ne šiaip sau – jį sugalvojo ne keliautojai automobiliais, kurie per duobes stuburų slankstelius laužo. Jis turi gerokai rimtesnę potekstę. Netgi ne potekstę. Pavadinimas nusako visiškai tikslią kelio struktūrą. Šiame 2 000 km ilgio kelyje yra palaidota maždaug milijonas kelią stačiusių tremtinių. Po du nekaltus žmones kiekviename metre!
Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sovietų valdžia atrado, kad tolimieji rytai turtingi ištekliais. Daug aukso, sidabro, urano. O juos, žinoma, kasė tremtiniai. Tame regione buvo pastatyta daugybė gulagų, o vežti kroviniams reikėjo geležinkelių, kelių. Juos taip pat statė tremtiniai, į jų gyvenimo ir darbo sąlygas sovietai nekreipė dėmesio. Išnaudojo žmones iki paskutinio gyvybės lašo tikrąja to žodžio prasme.
Taip atmestinai žiūrėdami į savo kalinius jie negalvojo ir apie tai, kaip ir kur jiems reikės dirbti. Kaulų kelio projektavimas vyko taip pat paprastuoju metodu – klerkai Maskvoje ant žemėlapio pakeverzojo kreivą liniją tarp Nižny Bestyak, įsikūrusio 34 km atstumu į vakarus nuo Jakutsko ir Magadano, kuri sujungė kelis miestus ir įsakė pagal tokį brėžinį statyti kelią.
Statybos prasidėjo 1932 metais. Tremtiniai žiauriomis sąlygomis, kai vasarą kepina daugiau nei 30 laipsnių kaitra ir kūną skabo mašalai, o žiemą spaudžia -50 laipsnių speigas, dirbo nevalgę, skurdžiai apsirengę, ir visą kelią statė naudodamiesi tik rankiniais kirtikliais ir vienračiais karučiais.
Darbas buvo itin sunkus, nes kelią reikėjo tiesti ant amžinojo įšalo. Daugybė sovietų režimo kalinių neištvėrė, mirdavo vietoje. Kūnų nebuvo kur dėti, nebuvo kaip įkasti į žemę, todėl juos laidodavo kelio pamate. Dėl to šį kelią Kolymos greitkeliu vadina tik oficialiuose raštuose, žmonėms tai kaulų kelias.
„Nors tai žvyrkelis, kaulų kelio spalva savotiška. Jis tamsus, tad baltame fone ta juoduma sukuria savotišką slogumą. Jei važiuoju kelkraščiu, žiūrėjimas į baltą sniegą sunkina koncentraciją, tad į jį negaliu žiūrėti ilgai, tenka pavažiuoti ir pačiu keliu, pažiūrėti į tuos įšalusius akmenis, duobėtą gruntą, kelio danga iš tiesų atrodo niūrokai. Galbūt tai susiję su tuo, kad aš žinau, ką reiškia kaulų kelio pavadinimas“, – kalbėjo Karolis Mieliauskas apie keliavimą vieninteliu keliu, vedančiu į Magadaną.
Visa atkarpa nuo Jakutsko iki Magadano buvo užbaigta Stalino mirties metais, 1953-siais. Tik 2008-siais kelias gavo Federalinio kelio statusą ir dabar šis platus žvyrkelis yra reguliariai prižiūrimas bet kokiu oru visais metų laikais. Tiesa, tas priežiūros reguliarumas – reliatyvus dalykas. Sutikome pakeliui kelis darbininkus, kurie vildamiesi autobusiuku vis išlipa sniego pakasti, tačiau kelio būklė toli gražu ne pati geriausia.
