Prieš startą – auka gamtai
Kelionė simboliškai prasidėjo ties Jakutsko riboženkliu ant Lenos upės kranto. Netgi su jakutišku ritualu sėkmei užtikrinti. Jakutai – natūralistai. Jų religija – natūrali gamta. Eidami žvejoti jie meldžiasi vandeniui, eidami uogauti – miškui, medžioti – dėkoja gyvūnams už mėsą, kailius ir kitas gėrybes.
Prieš išvykstant į Oimiakoną mūsų gidas Karoliui pasiūlė palikti auką gamtai ir stichijoms, kad šios bevažiuojant neužpultų. Kartu su lydinčiais Jakutais Karolis ant Lenos pakrantės paliko tris blynelius. Užsisagstė visas sagas, užsitraukė užtrauktukus, užsimaukšlino šalmą, sėdo ant balno ir išbirbė į Sibiro gilumą.
Magistralė upės ledu
Pati pirmoji kelio dalis – magistralė per Lenos upę. Ne šiaip greideriu prabrauktas vieškelis, bet keturių juostų (maždaug, juostos nenubraižytos, tačiau keliuose į kiekvieną pusę telpa bent po du automobilius) ledo automagistralė per upę. Kelias atitinka upę.
Tai viena iš trijų didžiųjų Sibiro upių, 9-ta pagal vandeningumą pasaulyje. O dabar visa ji užšalusi 2 metrų storio ledu, taigi pirmyn atgal zuja ne tik automobiliai, bet ir didžiausi vilkikai. Nors prie įvažiavimo į ledo kelią tiek upės krantu stovi kelio ženklai, ribojantys greitį iki 20 km/val. ir atstumą tarp automobilių, ne mažesnį nei 70 m, rodos, niekas į juos neatkreipė dėmesio ir eismas vyksta taip, kaip ir kiekvienoje kitoje magistralėje.
Ledo magistralės ilgis – 12 km. Nors upės plotis ties Jakutsku kiek didesnis nei 3 km, magistralė vingiuota, raizgosi aplink salas. Vietomis ledas lygus it stiklas, vietomis – sutrūkinėjęs ir pragraužtas, o aplink – ledonešio suneštų lyčių kapinės. Ledo lytys styro it paminklai. Karoliui tai buvo bene patogiausia kelionės dalis.
Susisiekimas su pasauliu – tik pusę metų
„Dygliuotos „Mitas“ padangos ant ledo veikia puikiai. Tiek ant plikledžio, tiek ant sutrūkinėjusio ir pragraužto ledo jaučiuosi saugiai ir stabiliai. „Enduro“ tipo motociklai sukurti važinėti ne pačiais geriausiais keliais, tad ir išgraužto ledo atkarpos nesukėlė jokio diskomforto“, - kontrargumentavo motociklininkas.
Lenos upės kelias – pagrindinis Jakutsko didmiesčio langas į kitą pasaulį važiuojantiems automobiliais. Ir jis veikia tik pusę metų. Nuo lapkričio iki pat gegužės ledas būna pakankamai storas, kad juo galėtų važiuoti net sunkusis transportas. Kitais mėnesiais čia teka vanduo ir plaukioja laivai. Išskyrus birželį ir lapkritį. Birželį Lenos vandenys neša ledus į Arkties vandenyną, spalį formuojasi ledas. Jakutskas antžeminį susisiekimą su likusiu pasauliu turi tik žiemą.
Vienintelis kelias, vedantis nuo Magadano iki pagrindinės magistralės per visą Rusiją nuo Maskvos iki Vladivostoko – kitoje Lenos upės pusėje. Kitų kelių nėra. Artimiausia geležinkelio stotis – už 400 km vėlgi kitoje upės pusėje. O jokio tilto nėra. Statybos planuojamos jau daugelį metų, tačiau istorija tokia pati, kaip ir su mūsų Nacionaliniu stadionu.
Jeigu galima taip juokauti, Karolis Mieliauskas pasirinko geriausią metų laiką kelionei į Oimiakoną, nes žiemą čia yra kelias.
Pirmą dieną 150 km be sustojimo
Kirtęs Lenos upę motociklininkas pasuko į šiaurės rytus link Magadano. Spaudžiant daugiau nei 34 laipsnių speigui jis įveikė 250 km. Kadangi iki tol testų metu jis vienu ypu nenuvažiavo daugiau nei 10 km, kelionės metu nenorėjo stoviniuoti ir išmėginti kaip veikia apranga ir visos sistemos, stengėsi nuvažiuoti kuo toliau tikrindamas savo ir technines galimybes.
Per dieną sustojo tik vieną kartą, nuvažiavus vos daugiau nei 100 km. Juokiasi, kad geriau būtų nestojęs, mat reikėjo pravesti paskaitą apie šią beprotišką idėją pasidomėti įvykiais sustojusiems kelininkams. Patys Jakutai dar nėra matę motociklininko savo krašte žiemą.
„Pradžioje pravažiavau 100 km, kad suprasčiau, kaip atrodo tas važiavimas šaltyje. Kažkoks kosmosas. Važiuoju lyg su skafandru, turiu ryšį su paskui mane mašinoje važiuojančiu techniku Jurgiu, racija laikas nuo laiko šnypščia, jaučiuosi lyg būčiau astronautas.
Pirmi 40 km už Lenos upės driekėsi asfaltuotu keliu. Asfaltu su dygliuotomis motociklo padangomis negaliu važiuoti, nesaugu, važiavau kelkraščiu, nes ten yra sniego. Tačiau sniego pripustyta gana daug, vairuojant visą laiką reikia išlikti atidžiam. Vėliau prasidėjo žvyrkelis akmenuotu paviršiumi, per kurį galima važiuoti, bet vėlgi, nėra itin malonu, tad toliau stengiausi laikytis arčiau kelkraščio, kur daugiau ledo ir sniego“, - pirmaisiais įspūdžiais pasidalino „The Coldest Ride“ projekto sumanytojas.
Paklaustas, ar nešalta važiuoti Karolis tik nusišypsojo ir nieko nesakė. Iki Oimiakono liko dar 750 km, komanda toliau judės ten, kur dar šalčiau.
