Visos naujienos apie Dakarą – specialioje rubrikoje.
Lietuviai keturratininkai aštuntajame Dakaro ralio etape finišavo vienas paskui kitą – Laisvydas ketvirtas, o Antanas penktas.
Bivake L.Kancius sakė, kad pirmoje etapo dalyje buvo nemažai smėlynų, kuris nuvargino. O paskutinis šimtas kilometrų – vien akmenys.
„Dideli akmenys. Rato dydžio... Tai pavargau – ir rankos pavargo, ir keturratį aptrankiau, eisim žiūrėti, ruoštis rytdienai“, – kalbėjo lenktynininkas.
Vis dėlto jis tikino, kad jaučiasi gerai, važiavo stengdamasis saugoti techniką. O kopų šįkart buvo tokių, į kurias tikrai buvo sunku užvažiuoti: „Buvo tokių, kur reikėjo kilti po du-tris kartus, tai buvo tikrai tokių nemažų.“
Kiek anksčiau savo socialinių tinklų paskyroje jis dalijosi mintimis, kad negali labai džiaugtis savo tempu, kuris nėra toks, kokio norėtų, tačiau esą džiugu, kad pavyksta išvengti rimtesnių problemų, tiek navigacinių, tiek ir techninių.
Antanas Kanopkinas sakė net neturįs ką daug pasakoti. Esą turbūt jau viską pasakė kiti sportininkai – ir apie smėlynus, ir apie akmenis, ir apie aukštas kopas.
„O man patiko, – nusijuokė Antanas. – Buvo sunku, bet žinojau, kad visiems sunku. Žiauriai patiko. Pakartot – nenorėčiau.“
Kopas įveikė, kaip sakė jis, „kampais“: „Ne visur užvažiavau, vienur užvažiavau, kitur ne. Tą užvažiavimą labai lėmė padangų slėgis, nes jis dabar labiau važiavimui per akmenis, per 1 atmosferą, kai „Tuščiojo kvadrato“ dykumoje buvo 0,3-0,5.“
Jis džiaugėsi, kad turi padangas, kurios atlaiko apie 300 km net ir pradūrus.
Antanas šmaikštavo, kad viskas yra labai gerai, o štai paklaustas, ką labiausiai skauda, papokštavo dar: „Skauda tik vieną dalyką – kūną. Neskauda irgi vieną – blakstienas. Varau ilsėtis.“