Iš tikrųjų, Sidabrinėmis strėlėmis (Silberpfeil) kadaise vadinti ne tik „Mercedes-Benz“, bet ir „Auto Union Grand Prix“ bolidai.
Ir visi supranta kodėl – šie bolidai buvo labai greiti ir pasižymėjo šlifuoto metalo spalva. Tačiau kodėl jie buvo sidabriniai? Yra dvi versijos – tikroji ir Neubauerio.
„Mercedes-Benz“ ir „Auto Union“ bolidai pirmiausia taip vadinti 1934-1939 metais. Tai buvo tik gražus pavadinimas sidabrinės spalvos automobiliams. Vėliau taip vadinti „Mercedes-Benz“ Formulės 1 bolidai, lenktyniavę 1954 ir 1955 metais. Kai 2010 metais „Mercedes-Benz“ sugrįžo į F1, sugrįžo ir Sidabrinių strėlių vardas. Dabar jis, žinoma, apibūdina tik šią komandą, nors 2020-ųjų sezonui paruoštas juodas bolidas.
Tačiau „Mercedes-Benz“ lenktyniniai automobiliai ne visada buvo metalo spalvos. 1931 metais Rudolfas Caracciola laimėjo „Mille Miglia“ lenktynes su baltu „Mercedes-Benz SSKL“. Šis automobilis dėl savo dydžio ir spalvos buvo vadinamas Baltuoju Drambliu.
Alfredas Neubaueris, kuris 1926-1955 metais vadovavo „Mercedes-Benz“ sporto divizijai, pasakoja, kad 1934 metais Grand Prix lenktynėse Niurburgringe „Mercedes-Benz“ norėjo dalyvauti būtent su baltu automobiliu. Tačiau šiems planams, kaip Neubaueris atskleidė 1958 metais, nebuvo lemta išsipildyti.
Savo autobiografijoje Neubaueris papasakojo, kad tais 1934 metais buvo įvesta taisyklė, jog Grand Prix lenktynių automobilio svoris negali viršyti 750 kg. Ant svarstyklių pastatytas baltutėlis „Mercedes-Benz“ W25 svėrė 751 kg. Neubaueris ir vairuotojas Manfredas von Brauchitschas greitai sugalvojo, kaip padėti W25 numesti svorio – reikia pašalinti kėbulo dažus. Per naktį komanda nušveitė baltus dažus ir automobilis atsikratė to vieno kilogramo. Taip W25 tapo sidabrinis, nes atidengtas aliuminis buvo žvilgantis ir gražus.
Von Brauchitschas tas lenktynes laimėjo, Sidabrinių strėlių vardas amžiams prilipo „Mercedes-Benz“ bolidams. Tai tapo sportinės markės tapatybės ir įvaizdžio dalimi, todėl balta spalva ir nebegrįžo.
Graži istorija, tiesa? Na taip, bet ją papasakojęs Neubaueris melavo. Ši istorija buvo išspausdinta jo autobiografijoje, kuri buvo pilna pagražintų faktų ir išpūstų istorijų. Ši buvo viena iš jų.
Tas pats Von Brauchitschas 1932 metais lenktyniavo sidabriniu SSKL ir jis jau tuomet buvo vadinamas Sidabrine strėle. Be to, tais laikais automobilio svoris nebuvo tokia jau didelė problema – vienas kilogramas šen ar ten tikrai nebūtų niekam sutrukdęs. Kitos Grand Prix lenktynės vyko pagal Formule Libre taisykles, nes atvykę bolidai buvo labai skirtingi.
Tai kodėl tie „Mercedes-Benz“ ir „Auto Union“ bolidai buvo sidabriniai? Nuo pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios aviacijos pramonė kūrė būtent tokius blizgaus aliuminio fiuzeliažus. Lygus, šlifuotas aliuminis yra pakankamai slidus ir padeda orui tekėti aplink lėktuvo ar automobilio fiuzeliažą. Be to, lenktyniniai automobiliai neprivalėjo būti gražūs, todėl dažyti ir taip nerūdijančio aliuminio nebuvo prasmės.
Beje, įdomu ir tai, kad Sidabrinėmis strėlėmis „Mercedes-Benz“ bolidai galėjo tapti net nebūdami to aliuminio spalvos. Heraldikoje sidabrinė ir balta yra ta pati spalva. Taigi turtingų žmonių sporte ir balti automobiliai galėjo būti pravardžiuojami Sidabrinėmis strėlėmis.
Žinoma, „Formulės 1“ laikais bolidus jau tekdavo dažyti. Ir skirtingų kompozitinių medžiagų pagamintas bolidas būtų pakankamai margas, bet daugiau juodas, nes tai – anglies pluošto spalva.
