Iš karto pasakysiu, kad šis mano pasakojimas apie Dakaro sunkvežimius bus labiau emocinis nei pilnas rimtų faktų. Būnant bivake, techninės apžiūros komisijos vietoje, startuose ir finišuose sportiniai sunkvežimiai visada atkreipia į save dėmesį.
Naujausių šių transporto priemonių techninių parametrų aš jums nepapasakosiu. Tačiau, patikėkite, jie atrodo dailiai jei tokį epitetą galima būtų panaudoti šiems plieno milžinams. Šiais metais Dakare sunkvežimių kategorijos lyderių fronte bus ir to paties, o drauge ir šiek tiek naujo. Faktas, mėlynoji Rusijos „Kamaz“ komanda kausis su amžinais savo priešininkais raudonaisiais „Maz“ iš Baltarusijos. Visgi didiesiems konkurentams papildomos įtampos, tikimasi, sukels į didžiąją smėlio dėžę grįžęs olandas Gerardas De Rooy. Jis jau du kartus yra laimėjęs Dakarą sunkvežimių klasėje ir jo buvimas gerokai pastiprina „Team De Rooy“ komandą.
Didiesiems veikėjams atsipalaiduoti neleis ir vienas čekų ekipažas su pilotu Martinu Maciku („Big Shock Racing“). Pastarasis 30 metų amžiaus, daug potencialo turintis sportininkas yra laikomas sunkvežimių sporto ateitimi. Praėjusiais metais Dakare jis pateko į geriausiųjų penketuką. Jei įdomu, Dakaro maratone, sekite šių komandų pasirodymą, gal tapsite kurios nors iš jų gerbėju.
Įspūdingai atrodė didžiųjų sunkvežimių komandų įsikūrimas pirmajame Dakaro bivake Limoje. Tokios komandos, į lenktynes išleidžiančios po tris–keturis sunkvežimius, turi ir nemažą kiekį didelių gabaritų aptarnaujančios technikos. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip techninio aptarnavimo vilkikai ilgose priekabose atgabeno lenktyninius sunkvežimius, o pastarieji atbuli parkavosi į jiems skirtas vietas. Bivakuose tokio vaizdo jau neteks pamatyti, nes lenktyniniai sunkvežimiai keliaus sava eiga.
Belaukdama „General Financing team Pitlane“ automobilio techninės apžiūros, prasmukau į angarą, kur ta pati procedūra buvo atliekama sportiniams sunkvežimiams. Ten pavyko trumpai pakalbėti su „Kamaz“ komandos 500 numeriu pažymėto ekipažo nariu, mechaniku Voldemaru Rybakovu (kaip žinia, sunkvežimio ekipažą sudaro trys nariai – pilotas, šturmanas ir mechanikas).
Vyras, paklaustas, kodėl lenktyniauja su sunkvežimiu, o ne kuria nors kita transporto priemone, kurį laiką net sutrikęs tylėjo. O tada kukliai nusišypsojęs prisipažino, jog sunkvežimiai jam patinka savo galia ir dydžiu ir jis neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Kitos Dakare dalyvaujančios transporto priemonės jam atrodo per smulkios. Va štai taip sunkvežimius myli jų ekipažai.
Gavusi pasiūlymą įlipti į mėlynojo giganto kabiną, negalėjau šia proga nepasinaudoti. Tik sustojusi prie beveik pusės mano ūgio rato ir ekipažo kabiną matydama aukštai virš galvos, susimąsčiau, o kaip užlipti? Kopėtėlių jokių ten nėra ir negali būti. Pasirodo, didžiuliai rato varžtai ir pats ratas atstoja laiptus. Kelias minutes užtrukau, kol įsikabarojau.
Voldemaras, paklaustas, kaip įmanoma į kabiną įlipti greitai, juk lenktynėse niekas miegančių nelaukia, laikas svarbus, vėl nusišypsojo ir ramiai pasakė, jog į kabiną lengvai patenka ir su pilnu puodeliu kavos. Va, ką reiškia įgūdžiai.
Esu kelis kartus išgirdusi klausimų, kodėl „General Financing team Pitlane“ video reportažuose iš Dakaro beveik niekada nesimato sunkvežimių. Taip nutinka ne dėl to, jog mums nepatinka sunkvežimiai, tiesiog dažniausiai jie maratone startuoja patys paskutiniai. Jie trasoje pasirodo mūsų komandos automobiliui ir nariams jau pasitraukus iš lenktynių vietos ir iškeliavus į bivaką.
Visgi sausio 7 d. pirmasis Dakaro ralio greičio ruožas prasidėjo ir baigėsi bivake. Tai buvo puiki proga pamatyti ne tik „General Financing team Pitlane“ komandos, tačiau ir vėliau pasirodysiančių sunkvežimių finišus. Patikėkite, per kopas ir dykumą lekiantys milžinai atrodo įspūdingai, paskui juos kylantys dulkių debesys, variklio gausmas gniaužia kvapą. Nepaisant netgi to, kad maksimalus leistinas sunkvežimių greitis jau yra gan stipriai apribotas, lyginat su tais laikais, kai šie gigantai dar Afrikos smėlynais lėkdavo neribodami savęs.
