„Pasaulyje yra ir daugiau gatvėse įrengtų trasų, kur žmonės lenktyniauja motociklais. Tačiau kitos tokios ilgos, savo sudėtingumu prilygstančios „Isle of man TT“ pasaulyje nėra. Šioje žemėje yra ir žiedinių lenktynių karalius „Nurburgringas“, yra ir pavojingų kalnų trasų kaip „Pikes Peak“, tačiau tai ne varžovai šioms mirties lenktynėms“, - trumpai jas apibūdino 23-is kartus čia laimėjęs J.McGuinessas.
Garsus lenktynininkas šias varžybas pavadino mirties lenktynėmis ne veltui, per daugiau nei šimtą metų trunkančią istoriją „Isle of Man TT“ trasoje žuvo net 265 motociklininkai. Šiuo metu čia nedalyvauja net Pasaulio motociklų žiedinių lenktynių čempionate („MotoGP“) važiuojantys profesionalus sportininkai - pavojus tiesiog per didelis. Tačiau taip buvo ne visada, iki 1976 metų šios lenktynės dar priklausė „MotoGP“ kalendoriui ir tik tuomet, dėl saugumo buvo pašalintos.
Kartą įžengus į šias lenktynes – kelio atgal nebėra
Sutapimas ar ne, tačiau būtent tose, paskutinėse istorijoje dar „MotoGP“ kalendoriaus lenktynėse Meno saloje debiutavo ir Wiliamas Josephas „Joey“ Dunlopas – ateities „Isle of Man TT“ ikona. Tiesa, tais metais jis finišavo tik aštuonioliktas, tačiau kartą įžengus į šias lenktynes – kelio atgal nebėra.
Ko reikia, kad taptum geriausiu „Isle of Man TT“ lenktynininku?
Nors įprastai sodindami augalus stengiamės sukurti jiems tobuliausias įmanomas sąlygas, tačiau patys tvirčiausi medžiai vis vien išauga ten, kur vėjai yra patys stipriausi. Didžiulė, kukliai Šiaurės Airijos kaime gyvenanti šeima, išsilavinimo stoka, nuolatinis pinigų stygius – J.Dunlopas norėdamas užkopti į geriausių pasaulio lenktynininkų olimpą, turėjo visą tam nepalankių sąlygų puokštę. Vis dėl to būtent tokie gyvenimo vingiai dažnai ir užgrūdina žmogaus charakterį.
Tvirčiausi medžiai išauga ten, kur vėjai yra patys stipriausi
J.Dunlopas gimė septynių vaikų šeimoje, nors ir jo tėvas dirbo mechaniku, patriotiškas Joey paauglystėje matė savo ateitį kariuomenėje. Viskas apsivertė aukštyn kojomis tik jam sulaukus penkiolikos, kai įsižiūrėjo ateityje jo žmona tapusią merginą vardu Linda. Jos brolis Mervynas Robinsonas tuo metu dalyvaudavo vietinėse bendro naudojimo keliuose rengiamose lenktynėse motociklais. Motociklų pasaulio įtrauktas, šešiolikos J.Dunlopas nusipirko pirmąjį savo motociklą. Vos keli motociklu nuvažiuoti kilometrai ir jo gyvenimo kryptis negrįžtamai pasikeitė.
Visi tolimesni J.Dunlopo veiksmai bei darbai vedė tik lenktynių svajonės link. Bandydamas prasimušti kaip lenktynininkas, Joey dirbo ir sunkvežimio vairuotoju, stogdengiu, remontavo variklius ir net iš metalo konstrukcijų statė pramoninius pastatus – jis darė viską, kad tik galėtų savaitgaliais lenktyniauti.
Su svainiu M.Robinsonu ir vaikystės draugu Franku Kennedy mažame Šiaurės Airijos kaimelyje J.Dunlopas įkūrę mėgėjų lenktynininkų komandą „Armoy Armada“. Jie tai darė vedini ne noro išgarsėti ar praturtėti, tačiau iš grynos aistros lenktynėms. Pamažu skindami pergales jie pasižymėjo visame regione, o po ketverių metų (1973 m.) J.Dunlopo talentą pastebėję rėmėjai sutiko jam varžyboms nupirkti sportinį motociklą.
Dar po trejų metų ir daugybės pergalių vietinės svarbos lenktynėse, jis būdamas 24-erių pirmą kartą startavo 1976 m. „Isle of Man TT“. Nors ir debiutinėse “Senior TT“ varžybose liko tik 18-tas, kitas metais pirmą kartą gyvenime jau šventė pergalę. Didysis Joey gyvenimo nuotykis prasidėjo.
Pergyventi vaikystės draugai
Per kelis artimiausius metus J.Dunlopas įsitvirtino, kaip vienas perspektyviausių lenktynininkų šalyje, tačiau tada pasirodė pasirinkimo dalyvauti pavojingiausiose varžybose žemėje pasekmės. 1980 m. per dvylikos mėnesių laikotarpį netekus pačių artimiausių žmonių, jis ėmė savęs klausti, ar jam viso to dar reikia.
Pirmasis lenktyniaudamas žuvo jo vaikystės draugas Frankas Kennedy, tačiau tai buvo tik pradžia. Antrasis, kitais metais užsimušė ir J.Dunlopą į motociklų pasaulį atvedęs žmonos brolis Mervynas Robinsonas. Trečiasis žuvo J.Dunlopo tautietis, jo favoritas „MotoGP“ čempionate – Tomas Herronas. Visi jie žuvo varžydamiesi tose pačiose - masinio starto „North West 200“ lenktynėse, kurios vyksta bendro naudojimo keliuose.
Netekęs dviejų artimiausių savo vaikystės draugų, Joey prarado gyvenimo džiaugsmą, tačiau vos po dviejų savaičių nuo M.Robinsono žūties, turėjo prasidėti „Isle of Man TT“. Ir jis vėl važiavo. Jis nieko daugiau nemokėjo, niekas kitas nevertė jaustis iš ties gyvu. Ir J.Dunlopas vėl laimėjo.
„Honda“, pasaulio čempiono titulai ir nuskendęs laivas
Įsibėgėjus J.Dunlopo karjerai, jis pasirašė pirmąjį profesionalaus sportininko kontraktą su gamykline „Honda“ komanda, tačiau atrodė, kad niekas nepasikeitė. Jis taip pat mėgdavo pats ardyti motociklus, kuriais varžėsi, J.Dunlopas išliko toks pat paprastas. Skirtumas buvo tik tas, kad jis pagaliau galėjo susikoncentruoti tik į lenktynes ir tuomet titulai pasipylė kaip iš gausybės rago.
Jis penkis kartus iš eilės tapo lenktynių bendro naudojimo keliais pasaulio čempionu laimėdamas „Formula TT“ varžybas, rengiamas toje pačioje Meno salos trasoje. Šis čempionatas buvo įkurtas pačių „Isle of Man TT“ organizatorių iniciatyva, norint išlaikyti jų svarbą, po to kai jos buvo pašalintos iš „MotoGP“ kalendoriaus 1976-aisiais.
Kai jau atrodė, kad J.Dunlopui niekas negali pasipriešinti ant Meno salos asfalto, pasirodė jo didenybė gamta. 1985 m. susikrovęs savo motociklus ir kitą reikalingą įrangą į buvusį žvejybinį laivą „Tornamora“, Joey išplaukė Meno salos link. Dėl stiprių vandens srovių laivas atsitrenkė į uolą ir paskendo. Tačiau J.Dunlopui laimės paukštė vėl nusišypsojo, gelbėtojų laivui pavyko išgelbėti visus jo keleivius, tarp jų ir Dunlopą. Šiaip ne taip pasiekęs Meno salą, pasiskolinęs startui reikalingus motociklus, J.Dunlopas vėl laimėjo, šį sykį net trijose skirtingose kategorijose.
Kai sėkmė nusisuka
Priėjome prie turbūt pačios įdomiausios pasakojimo dalies. Būnant pačioje savo karjeros aukštumoje, sėkmė galiausiai nusisuko ir nuo J.Dunlopo.
1989 m. dalyvaudamas mažesnės reikšmės motociklų varžybose „Brand Hatch“ trasoje, Joey susidūrė su kitu motociklininkui ir pirmą kartą gyvenime buvo rimtai sužeistas. Lūžusi koja, šonkauliai ir riešas (ypač svarbi kūno dalis vairuojant motociklą) reiškė tik viena – netikėtą karjeros pabaigą. Tuo metu J.Dunlopui buvo 38-eri. Nors tai ir buvo tinkamas laikas sustoti, grynakraujis lenktynininkas J.Dunlopas nesutiko to padaryti. Jam prireikė metų laiko, kol jis sugebėjo vėl atsistatyti. Bet jis vėl grįžo.
Tiesa, dėl patirtų sužalojimų jis nebegalėjo taip pat lengvai valdyti galingiausių, sunkių motociklų, tačiau jis ir toliau skynė pergales važiuodamas lengvesniais. Apskritai, po šios traumos J.Dunlopas iškovojo pergales dar trylikoje „Isle of Man TT“ lenktynių, važiuodamas skirtingų klasių mažesniais motociklais.
Pagalba našlaičiams
Karjeros pabaigoje, po kiekvieno lenktynių sezono, J.Dunlopas išvykdavo į kelionę aplink Europą. Norėdamas ne pramogauti, tačiau padėti likimo nuskriaustiems ir skurdą kenčiantiems vaikams. J.Dunlopas prisikraudavo pilną mikroautobusą drabužių bei maisto atsargų ir vienas kasmet išvykdavo į kelių tūkstančių kilometrų ilgio keliones, kurių metu padėdavo vaikams gyvenantiems našlaičių namuose Rumunijoje, Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Kiekvienoje dėžėje su maistu, jis vaikams palikdavo savo atnešamą žinią - nedidelius raštelius, su linkėjimais ir padrąsinančiais žodžiais. Turbūt dažnai tiems vaikams reikėjo pirmiausiai ne tų lauktuvių, o per visą Europą pas juos atvažiuojančio garsaus lenktynininko dėmesio.
Patogumo nesureikšminęs, paprastumu nuolat stebinęs J.Dunlopas praktiškai niekada neapsistodavo viešbučiuose, jis miegodavo ir net valgydavo savo mikroautobuse. Niekada prabangiai negyvenęs J.Dunlopas matė prasmę, padėdamas kitiems net ir be grandiozinio masto akcijų, tiesiog savo pačio jėgomis, kiek tik galėjo. Nuoširdus žmogus jautė didžiulį pasitenkinimą padėdamas atstumtiems vaikams.
Už šią veiklą Joey Dunlopas galiausiai buvo apdovanotas Britanijos Imperijos ordinu, skiriamu už labdaringą veiklą.
Joey Dunlopas vaizdo įraše pasakoja apie tai, ką jausdavo važiuodamas „Isle of Man TT“:
Gyvenimo viršūnė ir kelio pabaiga
Nors ir J.Dunlopas vis labiau pasinerdavo į labdaringą veiklą, lenktynės vis vien jį traukė kaip magnetas.
2000 m. 48-erių metų amžiaus J.Dunlopas į Meno salą atvyko nusiteikęs rimčiau, nei bet kada anksčiau. Su geriausia technika, kokia tik galėjai nusipirkti už pinigus. „Honda“ koncernas jam ne tik suteikė pranašiausią motociklą, tačiau net iš pačios Japonijos atsiuntė techninį aptarnavimą teikusius specialistus.
Iš pradžių pergalė „Ultra lightweight“, po to „Lightweight 250 TT“ klasės varžybose parodė, kad jis atvyko nuostabios formos. Tačiau tada atėjo eilė prestižinės „Formula One TT“ klasės startui, su jau sunkesniais, pačiais galingiausiais motociklais. Konkurencija čia buvo žvėriška – tada dar tik kylanti žvaigždutė J.McGuinnessas, toks pat perspektyvus Michaelas Rutteris ir dešimt kartų čia iki tol laimėjęs Ianas Laugheris.
„Prieš startą jis buvo toks atsipalaidavęs, ramus, atrodė, kad visiškai pasitikimi savimi“, - prisimena Joey sūnus Garis Dunlopas.
„Kai jis atskriejęs didžiuliu greičiu mane aplenkė „Ramsey“ posūkyje, aš žinojau, kad jis tais metais norėjo palikti apie save žymę istorijoje. Kad jis nori įrodyti, kad gali grįžti ir visus mus dar kartą išmaudyti. Aš mačiau, kad jo motociklas nesivaldė labai gerai, tačiau tai buvo tipinis Joey Dunlopo pasirodymas. Jį tą savaitgalį tartum gaubė nepaprasta aura, kad vėl grįžęs ant didelio motociklo, jis gali ir vėl laimėti“, - pasakojo I.Laugheris.
Nors ir niekas to nesitikėjo, J.Dunlopas tas „Formula One TT“ lenktynes laimėjo. Tai buvo akimirka, kuri daugeliui tą savaitgalį stebėjusiems tą filmo vertą reginį įstrigo atmintyje visam gyvenimui.
Paskutiniais karjeros metais Joey startuodavo daugybėje ir mažesnių lenktynių. Vienose tokių jis dalyvavo ir vos keli mėnesiai po magiškos savaitės Meno saloje. Estijoje, Talino apylinkėse surengtose lenktynėse jis neturėjo rimtos konkurencijos. Buvo prieš tai jau laimėjęs dvejose lenktynėse ir užtikrintai pirmavo trečiose. Oro sąlygos buvo labai nedėkingos, prieš pat startą pradėjo stipriai lyti. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, jis padarė nedidelę klaidelę ir akimirkai praradęs motociklo kontrolę, išskriejo iš trasos. Motosporto legenda žuvo vietoje, akimirksniu, iškart po susidūrimo su medžiais.
Galite tai vadinti likimo ironija, tačiau jis užsimušė ne velniškai pavojingoje Meno salos trasoje, kurią žinojo geriau už bet ką kitą, tačiau kažkur Talino pamiškėje. Lenktynėse, kuriose net neprivalėjo startuoti, čia jam nebuvo konkurentų, tačiau J.Dunlopas gyveno motosportu. Jame, keli mėnesiai prieš tai parodžius visą savo meistriškumą, buvo lemta ir iškeliauti.
Kodėl apie Joey Dunlopą žinome taip mažai?
Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad aštunto praeito amžiaus dešimtmečio motociklų sporto žvaigždė, tituluočiausias „Isle of Man TT“ istorijoje lenktynininkas turėtų būti ryški charizmatiška asmenybė, kadangi gyveno rokenrolo ir hipių laikais. Tačiau tuo metu, kai lenktynių pasaulyje dominavo tokie britų pleibojai kaip Jamesas Huntas „Formulėje 1“ ar Barry Sheene‘as „MotoGP“, J.Dunlopas absoliučiai nekreipė dėmesio į jį užgriuvusią garsaus žmogaus šlovę.
Aš niekada nenorėjau būti superžvaigžde, aš tik norėjau būti savimi
Jis jos nesiekė, jo niekada negalėjai sutikti lėktuvo pirmos klasės salone ar penkių žvaigždučių viešbutyje. Drovus, paprastas, dažnai kitų kompanijos vengęs žmogus net keliaudamas į lenktynes užsienyje, retai apskritai kur nors apsistodavo. Atrodytų, kad jis geriausiai jautėsi miegodamas savo mikroautobuse, apsuptas savo sportinių motociklų.
Iki šiol apie Joey Dunlopą žinome taip mažai, kadangi jis visais būdais vengė viešumo, retai sutikdavo kalbėtis su žurnalistais, tartum buvo visiškai paniręs į savo susikurtą lenktynių rutiną. Iki šiol niekas nepagerino J.Dunlopo pasiekto rekordo – 26-erių pergalių „Isle of Man TT“ varžybose. Jis iki šiol laikomas lenktynių bendro naudojimo keliais karaliumi.
