Grįžo „kompiuterinė“?
Prieš gerus penkiolika metų vienas iš jaunimo traukos objektų buvo kompiuterių salonai. Juos vadindavom „kompiuterinėmis“. Ten buvo kompiuteriai, pirmosios žaidimų konsolės, prisimenu, ir pats po pamokų eidavau, palikdavau visus pietums skirtus pinigus, kad galėčiau žaisti kompiuterinius žaidimus. Virtuali realybė, po žaislinių kareivėlių ir mašinyčių, atrodė kažkas tokio: ji leido pačiam pasijusti kareiviu, smogiku ar lenktynininku, priklausomai nuo žaidimo.
Bet ilgainiui kompiuteriai atpigo ir tapo prieinami plačiosioms masėms, jau prieš dešimtmetį buvo reta namų, kuriuose nebūtų kompiuterio. Žaidimus žaidėme jau namuose. „Kompiuterinės“ nebeteko prasmės ir dingo iš akiračio.
Bet vilniečiai Laurynas Černeckas ir Ignas Abečiūnas nusprendė sugrąžinti „kompiuterines“ ir įkūrė „Simuliatorių akademiją“. Pačiame Vilniaus centre, Šeimyniškių gatvėje, esančiose patalpose jie pastatė keturis kompiuterius ir siūlo entuziastams žaisti kompiuterinius žaidimus. Tiesa, patalpose esantys kompiuteriai nepaprasti, o ir ten esančius lenktynių žaidimus nelabai galima vadinti žaidimais. Ten – tikri realių lenktynių simuliatoriai, kuriuose prie vairo nesėdėję „laido riteriai“ neturėtų jokio pranašumo.
„Simuliatorių akademijos“ pavadinimas išduoda, kad ten galima išbandyti jėgas profesionaliame lenktynių simuliatoriuje, kuris atkuria realius vairavimo pojūčius, ten galima išbandyti tikrus automobilius ir važiuoti jais tikromis trasomis.
Tikra darbo vieta
„Simuliatorių akademijoje“ įrengti trys paprasti simuliatoriai ir vienas pats profesionaliausias, koks tik gali būti. Jis turi viską, kas yra automobilyje. Itin galingas tiesioginio perdavimo vairo mechanizmas leidžia ant stebulės sumontuoti bet kokį realaus automobilio vairą ir be jokio vėlavimo atkuria jo reakciją, jėgas. Iš lenktyninio automobilio pasiskolinti pedalai taip pat nevėluoja ir veikia lygiai taip pat, kaip tikrame automobilyje. Sekvencinė pavarų dėžė ir hidraulinis rankinis stabdys irgi lygiai tokie pat, kaip lenktyniniuose automobiliuose, ir turi identiškas realybei pasipriešinimo jėgas. Visi valdymo įtaisai – kaip realybėje.
Net vairuotojo sėdynė – sportinė, turinti galiojančią homologaciją, ir užkelta ant ją judinančio hidraulinio įtaiso. Ji kilnojasi, linguoja, vibruoja, sukiojasi. Ji atkuria realias jėgas, leidžiančias vairuotojui stuburo smegenimis pajusti automobilį veikiančias perkrovas. Realiau gali būti tik lenktyniniame automobilyje.
Pirmą kartą sėdęs prie simuliatoriaus vairo nepasijutau taip, lyg sėdėčiau prie tikro automobilio vairo. Tikriausia vien dėl to, kad žiūrėjau ne pro langą, o į tris mane apsupusius ekranus. Laurynas parinko „Spa“ trasą Belgijoje ir lengvai valdomą „Porsche Cayman GT4“ automobilį. Maniau, kaip tikrame žaidime, spausiu akceleratorių, lėksiu ir parodysiu klasę. Aha... Šaltos padangos, greitai užblokavau stabdžius ir tėškiausi į atitvarus. Sėdint simuliatoriuje reikia ne žaisti, o vairuoti. Ir tai yra didelis darbas. O norint važiuoti greitai, ir įgūdžių reikia.
Treniruojasi profesionalai
Daug ką apie šią įstaigą pasako tai, kad dažni jų klientai – prie kompiuterių besitreniruojantys profesionalūs lenktynininkai Dominykas Butvilas ir Tauras Tunyla.
„Aišku, simuliatorius nuo realybės skiriasi. Bet pagrindiniai skirtumai čia yra privalumai. Simuliatoriuje gali išbandyti ribas, kurių neišdrįstum ieškoti trasoje. Nepasisekę eksperimentai, klaidos labai brangiai kainuoja. Čia gali paspausti mygtuką „Restart“, – sakė Dominykas Butvilas.
„Čia neslegia realybės našta, gali greičiau progresuoti. Visa žaidimų fizika, natūralūs pojūčiai stimuliuoja vairuotojo smegenis“, – pridėjo Lietuvos ralio čempionas.
Čia neslegia realybės našta, gali greičiau progresuoti. Visa žaidimų fizika, natūralūs pojūčiai stimuliuoja vairuotojo smegenis
Jam antrino ir „Simuliatorių akademijos“ įkūrėjas Laurynas, sakydamas, kad simuliatoriuose įgaunami įgūdžiai padeda atsisėdus į tikro automobilio vairuotojo sėdynę.
Virtuali realybė
Lenktynių simuliavimui naudojami vos keli žaidimai, gebantys dirbti su simuliatoriaus mechanizmais ir atkuriantys tikras trasas, tikrus automobilius ir turintys realistišką fizikos varikliuką.
Ralio žaidimai labai realistiški, su gera tikroviška fizika, automobiliais, trasomis, bet jie neprilygsta žiedinių lenktynių simuliatoriams. Ten jau visiška virtuali tikrovė. Žaidimuose galima važinėti realiomis trasomis, kurios yra nuskenuotos lazeriais. Simuliatoriuje jos net ne panašios, o visiškai identiškos, pavyzdžiui, garsiajame Niurburgringo šiauriniame žiede net menkiausios duobutės atkurtos. Automobiliai taip pat tikri. Į žaidimą patenka tada, kai automobilių gamintojai patvirtina jų autentiškumą ir fizines galimybes.
Tai nepigus malonumas: aprašytas ir išbandytas simuliatorius kainuoja 10 tūkst. eurų, programinės įrangos licencijos taip pat nėra pigios. Bet kurdami „Simuliatorių akademiją“ nei Laurynas, nei Ignas apie tai nemąstė.
„Turėjau panašų simuliatorių namuose. Žaidžiau su juo. Ir nusipirkęs automobilį pamačiau, kad aš turiu įgūdžių važiuoti greitai. Kurį laiką lenktyniavau. Bet viską pardaviau, kad įsigyčiau pačią geriausią simuliatorių įrangą ir galėčiau supažindinti žmones su lenktynėmis“, – pasakojo Laurynas Černeckas.
„Nemąsčiau apie tai, kad čia kokia nors niša rinkoje, tiesiog norėjau sukurti tokį verslą, su kuriuo išlikčiau automobilių sporte“, – pridėjo.
