L.Kancius Dakare dalyvauja pirmą kartą. Paprašytas išskirti pirmos Dakaro pusės svarbiausią įvykį, jis sako tokio negalįs išskirti: „Pats Dakaras, renginys labai ypatingas.“
Prieš lenktynes jis kalbėjo apie tai, kaip laukia kopų, nes turėjo labai mažai tokios patirties. Dabar sako, kad to turįs kiekvieną dieną, bet pirmą dieną kopos paliko išties didžiulį įspūdį, nors ir reikėjo mokytis važiuoti.
Prologe L.Kancius startavo antras, tad tuomet startinio jaudulio buvo daug. Juolab lietuvis jau gal po kilometro aplenkė savo varžovą ir važiavo pirmas. „Jaudulys daro savo, nes trasa buvo neilga, bet navigacija sudėtinga. Ir klaidelę padariau. Dabar tai atrodo juokinga, bet tada buvo VAU“, – emocingai pasakoja Laisvydas.
Lenktynininkas sako, kad su kiekviena diena atsiranda naujos patirties, bet jau dabar jis supranta – tai didžiulis, ilgas renginys, todėl negalima perspausti ir trokšti rezultato čia ir dabar. O atsitikus kokiai bėdai, nereikia nusivilti, o žiūrėti į priekį.
Laisvydas Dakare važiuoja vienoje „Story Racing S.R.O.“ komandoje su čeku Tomašu Kubiena, pastarasis bendroje įskaitoje yra šiek tiek aukščiau, nei 11 vietą šiuo metu užimantis L.Kancius. Abu lenktynininkai puikiai sutaria, vakarais po bendro susirinkimo aptaria kitos dienos trasos ypatumus, kaip reikės važiuoti, kur atsargiau, kur galima spūstelėti.
Dar vienas Laisvydo vakaro ritualas – pokalbiai su šeima. „Apie artimuosius galvoji kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą susiskambiname su šeima. Šeima labai palaiko, tai tokio graužulio, kad nesu su jais, nėra, viskas kol kas super“, – šypsosi sportininkas.
Jis juokiasi – šeimoje auga du vaikai, vienas pirmokas, kuris gal ne visada labai noriai mokosi, tad „tenka telefonu padėti mamai“.
„Bet aš tam ne visada turiu laiko, ačiū žmonai, ji atlieka fantastišką darbą. Be jos manęs čia nebūtų“, – jausmų neslepia Laisvydas.
L.Kancius džiaugėsi ir tuo, kad sulaukia labai daug palaikymo iš Lietuvos. Jo teigimu, tas palaikymas labai motyvuoja.
Ačiū žmonai, ji atlieka fantastišką darbą. Be jos manęs čia nebūtų.
Ir nors jau nuvažiuoti greičio ruožai tikrai nebuvo lengvi, po finišų Laisvydas yra minėjęs, kad skauda rankas, per poilsio dieną jis tvirtina, kad pailsėjęs fiziškai jaučiasi tiesiog idealiai – nuovargio kaip nebūta.
„Net pats negaliu paaiškinti, kodėl taip – turbūt tinkamas fizinis pasiruošimas. Tik vieną dalyką noriu pasakyti – trasos yra labai akmeningos. Kiekvieną dieną turime 100, 200, 300 kilometrų ruožus, kur pilna akmenų, be proto daug smūgių sugeria rankos. Net ne rankos, bet delnai ir pirštai, tiesiog nebelaiko vairo ir nebeeina išlaikyti tempo.
Bet tai tik dėl to, kad be proto daug akmenų. Tu važiuoji greitai, 120-130 km/val., ir nuolat akmenys daužo rankas. Po 100, 200 km turi numesti tempą, neįmanoma kitaip nulaikyti vairo“, – kalbėjo L.Kancius.
Keturratis kol kas Laisvydo nepavedė, nors mažesnių ar didesnių pasitvarkymų būna kasdien.
Paklaustas, kas gi jį atvedė į Dakarą, nes, kaip sako Ž.Pekarskas, čia važiuoja tik bepročiai, Laisvydas šypsosi – juk čia suvažiuoja stipriausi sportininkai, tad jam didelė garbė su jais važiuoti, pasikalbėti.