„Varžybos trunka savaitę, o tikro maratoninio važiavimo jose – penkios dienos. Kiekvieną dieną važiuojame 4-6 valandas. Per tą laiką įveikiame iki 90 km. Vidutinis greitis nedidelis dėl trasos specifikos – kartais bekelės kliūtys tokios sudėtingos, kad kelis kilometrus kapstomės visą valandą. Pagrindinis iššūkis – įveikti visas bekelės kliūtis: rąstus, akmenis, įkalnes, nuokalnes, stačius šlaitus, į kuriuos savomis kojomis užlipti būtų tiesiog ypatingai sunku, ką bekalbėti, kad ten turi užvažiuoti dar ir su keturračiu motociklu.
Žinoma, tiesiosiose įsibėgėjame iki 100 km/val ir daugiau. Būtent tiesiosiose mes ir esame gerokai stipresni už konkurentus – tai lietuviškų varžybų tipas kur mums tikrai gerai sekasi“, – pasakoja komandos narys Antanas Kanopkinas.
Keturi nutrūktgalviai
Komandą „ATV Fanai Racing Team“ sudaro keturi nutrūktgalviai keturratininkai. Be Antano į Rumunijos pragarą važiuoja Tomas Kaubrys, Paulius Vaišneideris, Mindaugas Veiveris. Tačiau dalyviai neapseina be techninės pagalbos – lenktynininkus lydi mechanikai, vadybininkai, žurnalistai.
Daugeliui, „Hunt the wolf“ pavadinimą išgirdusių pirmą kartą, Antanas aiškina, kad tai beveik tas pats, kaip puikiai lietuviams pažįstamas Dakaro ralis, tik trunka trumpiau:
„Labai skiriasi kilometražas. Tačiau fizinio bei psichologinio pasiruošimo ir vienoms, ir kitoms varžyboms, reikia velniškai gero. Rumunijoje, kaip ir Pietų Amerikoje, važiavimas vyksta naviguojant. Skirtumas tik tas, kad Dakare orientuojamasi pagal kelio knygą, o čia – pagal GPS. Griežtai draudžiama nukrypti nuo maršruto į bet kurią pusę daugiau nei 100 m. Jei nusuki daugiau, nei leidžiama ir grįžti ne į tą tašką, iš kurio išvažiavai, gauni geltoną kortelę. Dvi geltonos kortelės reiškia diskvalifikaciją iš varžybų“.
Komandos taktika
„ATV fanai RT“ – ne naujokai šiose varžybose, dalyvauja jau trečią kartą. Pernai jie tik per plauką netapo nugalėtojais „Crossover“ kategorijoje – užėmė antrą, trečią ir žemesnes vietas. Šiemet vyrukai žada varžovams tikrą pragarą ir žada laikytis gudresnės taktikos, nei pernai.
„Važiuosime taip protingai, kaip Dakare važiuoja savo strateginiais sprendimais garsėjantis Stephane'as Peterhanselis. Nebūtina visą laiką starte būti pirmam, kad vėliau pirmasis pasiektum finišą“, – mįslingai užsiminė lenktynininkas. Pasimokęs iš pernykščių klaidų, jis taip pat žadėjo sumaniau reguliuoti padangų slėgį, kad motociklas mažiau kentėtų.
Pirmas kelias dienas visi keturi lietuviai važiuos taip greitai, kaip tik gali. O nuo trečios žiūrės, kurie gali kovoti dėl aukščiausių vietų, o kuriems geriau dengti užnugarį ir, esant reikalui, padėti komandos lyderiams.
„Jei kažkas iškrenta iš dešimtuko, jis jau nebeturi galimybių kovoti dėl apdovanojimų. Todėl, kaip ir Dakare, turi aukotis dėl komandos. Praėjusiais metais paskutinę dieną tai buvau aš.
Per klaidą atsijungus visų keturių varančiųjų ratų pavarai, įkalnėje smarkiai virtau, todėl nukritau į 7 vietą bendroje įskaitoje. Pabaigoje nepasisekė ir Mindaugui – šaka ištraukė variklio žvakės laidą. Todėl 20 km iki finišo jis važiavo tik su vienu cilindru. Duslintuvas nuo variklio nesudeginto kuro taip smarkiai įkaito iki raudonumo, kad net Mindaugo kelnės išsilydė. Gerai, kad viskas dar palyginti gerai baigėsi. Iš tokių klaidų tikrai yra ko pasimokyti“, – juokiasi Antanas.
Lietuvių technika
Technika, kuria lenktyniauja lietuviai – viena geriausių. Tai galingiausi Can-Am 1000cc darbinio tūrio keturračiai. Pasak Antano, jie savo komplektacijoje turi viską, ko reikia pagal standartą – puikius stabdžius, gerą pakabą, patikimą variklį, tvirtą rėmą. Žinoma, lietuviai šį bei tą patobulina ar geriau pritaiko savo asmeninėms reikmėms.
Tarkime, Antanas pasirūpino, kad netyčia vėl neatjungtų 4x4 pavaros. Kitiems lenktynininkams norisi patogiau išdėstyti stabdžių valdiklius, ir t.t.
