Į interviu D.Butvilas atvyko su „Mitsubishi Lancer Evo“ markės automobiliu – tokiu pačiu, kokiu laksto ir raliuose. Tačiau ralio pilotas tikina, kad kelyje yra drausmingas – greičio pedalą stipriai mina tik ralyje.
Su D.Butvilu kalbėjomės apie praėjusį savaitgalį vykusį „Lotos Rally Poland“ ralį, lenktynininko karjerą, gyvenimą ir svajones.
– Kuo skiriasi automobilis, kurį vairuojate kasdien, ir tas, su kuriuo važinėjate raliuose?
– Lenktyninis automobilis yra paruoštas lenktynėms. Svarbiausi yra saugumo reikalavimai – numatyti specialūs saugos lankai - sumontuojami specialūs vamzdžiai, kurie, avarijos atveju, prilaiko kėbulą. Visas kėbulas išrenkamas, salonas išardomas, palengvinamas. Lieka tik svarbiausi agregatai. Su juo kasdien važinėti pavargtum.
Maksimalus automobilio, kurį vairuoju kasdien, greitis pasiekia gal 250 km/h, o lenktyninis automobilis – apie 200 km/h.
– Ar palakstote su kasdieniniu automobiliu?
– Ne, tvarkingai važinėju.
– „Lotos Rally Poland“ buvo ypatingas, vyko labai prastomis oro sąlygomis. Ar neišsigandote?
– Sąlygos tai buvo žiauriai sudėtingos. Kai atvažiavome susipažinti su trasa, pirmą dieną buvo sausa o antrą pradėjo lyti. Ten keliai yra šiek tiek kitokie negu čia, nes yra daromi kitokiu principu. Vanduo taip gerai nenubėga, daug jo lieka trasoje. Pasidaro labai slidu. Važiuoti buvo nelengva, daug įvairių netikėtumų. Vienoje vietoje slidžiau, kitoje – ne. Tai reikalavo ypatingo susikaupimo ir koncentracijos.
 |
| Dominyko Butvilo nuotr./„Lotos Rally Poland“ oro salygos |
– Ar tokiomis trasomis važiuojate atsargiau?
– Kiek atsargiau važiuoji, tai tiek iš tikrųjų ir pralaimi. Šitose lenktynėse labiau žiūrėjau saugumo. Nusprendėme, kad rizikuoti galbūt neverta. Vienas dalykas – ilgas ralis ir reikia priprasti prie tokių sąlygų, kurios yra visiškai neįprastos mums, lenktynininkams ir Lietuvoje taip nebūna. Būtent dėl to buvo sunku ir jos pareikalavo didelio meistriškumo, matėsi, kaip kas gerai gali adaptuotis prie tokių pasikeitusių kelių. Aš nusprendžiau nebandyti iššokti aukščiau bambos ir geriau pradėti lėčiau ir vėliau greitėti. Pavyko tą padaryti, manau, kad pasiteisino.
– Patenkintas rezultatu? (bendroje įskaitoje D.Butvilas buvo 11-tas)
– Taip. Labai patenkintas. Buvo juntamas Lenkijos sportininkų ir komandų susidomėjimas mūsų ekipažu, mūsų rezultatais. Pats mačiau per „Eurosport“: komentatoriai tiek Briuselyje, tiek Anglijoje pastebėjo, kad važiavome patikimai ir nedarėme klaidų per visas varžybas.
– Ralyje „Kauno ruduo“ turbūt daugeliui įsiminė Vytauto Švedo avarija. Ar jus paveikia tokios varžovų avarijos? Gal ne pradedate atsargiau važiuoti?
– Stengiuosi nuo to atsiriboti. Nes tai gali paveikti. Tiek mano paties avarijos, tiek varžovų. Reikia kontroliuoti tas mintis būtent ralio metu. Nes, jeigu pradėsi per daug galvoti apie tai, kokie pavojai tyko už kampo, tai bus labai sunku susikaupti ir aukšto tempo nepalaikysi. Dėl varžovų avarijų visada yra apmaudu ir gaila, kartais dėl to, kad konkurencija sumažėja, kartais dėl to, kad žmonės gali nukentėti ar technikas sugadinti.
– Kokius tikslus prieš važiuodamas į ralį jūs su šturmanu sau išsikeliate?
– Apsitariame prieš kiekvieną greičio ruožą, kokia bus mūsų taktika. Bet labiau apie savo rezultatą galvojame ir savo greitį, ne apie konkurentus. Varžovų rezultatų mes paveikti niekaip negalime, bet yra toks principinis sprendimas – ar spaudžiame, ar taupome mašiną ir važiuojame atsargiau. Tempą kontroliavome viso ralio metu. Ralio pabaigoje matėme, kad negalime atleisti, nes yra, kas nori pasivyti, tad reikia išlaikyti persvarą.
– Kaip jūs pradėjote dirbti su šturmanu Renatu Vaitkevičiumi? Ką jis jums reiškia?
– Renatas man tikrai padėjo labai paaugti, patobulėti. Kai pradėjome kartu važiuoti, mūsų rezultatai gerokai šoktelėjo.
Renatas man tikrai yra ir draugas, ir šturmanas, ir kompanionas. Ryšys tarp vairuotojo ir šturmano labai svarbus. Reikia, kad būtų gera atmosfera, tikrai ne vien vairuotojo indėlis lemia rezultatą, šturmanas labai daug prisideda prie to. Sunku pasakyti, ar su kitu šturmanu būtų kitoks rezultatas.
– Vadinasi, labai svarbu ne tik darbinis, bet ir žmogiškas ryšys?
– Pavyzdžiui, Lenkijos ralyje mes kartu praleidom savaitę – buvome kasdien nuo ryto iki vakaro. Su žmogum praleisti tiek daug laiko yra nemažas išbandymas. Todėl, jeigu žmonės nedera, jeigu neturi apie ką pasišnekėti, vienas kitą erzina, tai tiesiog tas laikas yra kančia.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Dominykas Butvilas |
– Ar ralis yra prognozuojamas sportas? Ar numanote, prieš važiuodamas, kas gali tapti nugalėtoju?
– Tą pakankamai gerai sekasi numatyti. Šitame ralyje, kadangi lenktyniavome su vienu Lenkijos lenktynininku, kuris važiuoja panašios klasės automobiliu, tai keliuose greičio ruožuose net atspėjome jo laiką.
Pavyzdžiui, kur sakėme, kad turėtume kokiomis trimis sekundėmis pralaimėti, tai taip ir buvo. Jeigu kiti lenktynininkai važiuoja pakankamai stabiliai, tai jau gali nujausti.
Ypač gerai sekasi prognozuoti Lietuvoje, kai varžovai jau yra pažįstami. Europos čempionate sunku nuspėti. Bet į ralio pabaigą jau pradedi matyti, kaip kas važiuoja. Nebūna tokių staigmenų, kai atrodo, važiuoji gerai, o pralaimi labai smarkiai.
– Ar pats esate turėjęs didesnių avarijų?
Tfu tfu tfu, ačiū Dievui, nesu turėjęs rimtų avarijų. Tikiuosi, kad nereikės. Mane kažkas saugo.
– Jau porą metų važinėjate kitu automobiliu – „Subaru Impreza“ iškeitėte į „Mitsubishi Evolution“. Kaip išsirinkote automobilį? Kiek svarbi buvo jo kaina?
– Kaina, be abejo, yra svarbus dalykas, nes automobilio pirkimas labai priklauso nuo to, kokį turi finansinį palaikymą, kiek turi rėmėjų, kokie yra tikslai. Jei turi pakankamai lėšų, tai visada ieškai kuo geresnio ir greitesnio automobilio.
Šis automobilis buvo mums įperkamas ir suvokiamos kainos automobilis. Europos ar pasaulio čempionate mus aplenkia tie automobiliai, kurie beveik dvigubai brangesni. Tai yra labai didelis kainų skirtumas.
 |
| Tomaszo Filipiako nuotr./Dominykas Butvilas ir Renatas Vaitkevičius Lenkijos ralyje |
– Kiek kainavo jūsų automobilis?
– Sunku įvertinti jo kainą. Tie pasaulinės klasės automobiliai kainuoja apie 200 tūkst. eurų. Tam, kad įpirktum tokį automobilį, reikia rimtos komandos, rėmėjų palaikymo. Bet nemažai kas priklauso ir nuo automobilio paruošimo bei jo priežiūros.
Nuo šio ralio pradėjome dirbti kartu su Italijos komanda. Tai yra labai įdomu. Yra tokia įmonė „Pakelo“, kuri „Formulei 1” gamina tepalus jau 14 metų. Mes esame vienintelė komanda po „Ferrari“ komandos, kuri raliui gauna jų tepalus, palaikymą. Tai yra įdomi patirtis. Mes su jais bendradarbiaujame ir žiūrėsime, gal tai suteiks automobiliui dar daugiau patikimumo ir greičio.
– Kiek jums maždaug kainuoja vienas ralis?
– Labai sunku tą įvertinti, nes tai priklauso nuo technikos, nuo tikslų, nuo to, kokioje šalyje tu važiuoji – Lietuvoje ar užsienyje. Ralis gali kainuoti nuo 5 iki 20-30 tūkst. eurų.
 |
| Sauliaus Masono nuotr./Dominyko Butvilo vairuojamas automobilis |
– Kaip sekasi rasti rėmėjų?
– Lietuvoje nėra lengva. Ypač tokių, kurie suprastų tą vertę, kurią gali duoti ralio komanda. Kaimyninėse šalyse mes to matėme daugiau, į Lietuvą tokios tendencijos dar tik ateina. Įmonės supras, kad iš to gali turėti didelę naudą, pavyzdžiui, savo įvaizdžio palaikymui. Be to, tai yra labai įdomi gyvenimo, laisvalaikio dalis, tai nebūtinai tik verslas. Bet rėmėjų rasti yra sudėtinga.
– Vadinasi, tenka investuoti savų lėšų?
– Tenka, be abejo.
Jeigu mane kas vežtų tokiu greičiu, tai tikrai negalėčiau ramiai sėdėti, – D.Butvilas aiškino, kad dirbti šturmanu tikrai nenorėtų.
– Kur ir kaip treniruojatės?
– Tai sudėtinga. Šis sportas yra specifinis. Kasdien negali važiuoti treniruotis. Tenka vykti į užsienį – į Estiją ar Latviją. Ypač dėl to, kad ten dar yra nepažįstamų kelių. Lietuvoje mes jau žinome labai daug kelių, kaimelių, miestelių. Nedaug jau kas gali nustebinti. O jeigu nori tobulėti, tai turi ieškoti kažko daugiau, kažkur toliau.
– Kiek laiko per metus iš jūsų atima ralis?
– Per metus išeina nemažai. Jeigu važiuojame į 8-9 varžybas, tai kiekviena jų su treniruotėmis trunka apie savaitę. Tad beveik du mėnesiai per metus yra skiriami sportui.
– Ką veikiate likusius mėnesius? Studijavote ekonomiką ir politiką, gal dirbate pagal profesiją?
– Gyvenu normalų gyvenimą. Darbas nesusijęs nei su raliu, nei su studijomis – tik su pardavimais. Norėčiau ateityje galbūt savo darbą sieti su raliu, bet pažiūrėsiu.
Lenktyninko karjera gali kartais labai greitai baigtis, yra talentingų lenktyninkų, kurie nebevažiuoja, kurių gyvenimai įvairiai susiklostė. Kita vertus, jie ilgai ir nesensta. Važiuoti raliuose bus ne vėlu dar ilgai.
– Galbūt norėtumėte sėsti į šturmano kėdę?
– Ne, negalėčiau. Baisu man. Jeigu mane kas vežtų tokiu greičiu, tai tikrai negalėčiau ramiai sėdėti.
 |
| Sauliaus Masono nuotr./Renatas Vaitkevičius ir Dominykas Butvilas |
– Gal Renatui baisu su jumis važiuoti?
– Jam nebaisu, aš jo klausiau. Jis manimi pasitiki, jam jokių problemų. Mes kartu važiuojame jau trejus metus.
– Kiek dar kartu dirbsite?
– Na, nieko nėra amžino. Nežinia, kiek dar laiko Renatas norės sportuoti, neaišku niekas dar dėl kito sezono. Kitąmet sieksime startuoti ne Lietuvoje, išvažiuoti į daugiau nei vieną Europos čempionato etapą, startuoti Lenkijoje.
Klausimas, ar tu gali važiuoti Europoje, yra daugiausia finansinis. Mes jau esame pakankami meistriški. Parodėme, kad tikrai galime su visais rungtyniauti. Jeigu pavyktų rasti rėmėjų, galėtume išvažiuoti.
– Koks kitas ralis? Ar važiuosite į Druskininkuose spalio pradžioje vyksiantį ralį „Rally Classic“?
– Labai tikėtina, kad nevažiuosime. Po Lenkijos ralio reikia padirbėti prie automobilio. Neaišku, ar spėtume jį paruošti. Nuvažiavo nemažai sunkių kilometrų, todėl reikia pakeisti nemažai detalių.
Lietuvoje nėra tokio ralio, kuriame labai norėčiau sudalyvauti. Galbūt kitais metais startuosime Lietuvos čempionate ir žiemos ralyje. Bet šiuo metu žvalgomės į užsienį ir aiškinamės, kokios galimybės yra ten išvažiuoti.
– Kuo skiriasi žiemos ir vasaros raliai?
– Žiemą yra geras greitis, nes su tais sportiniais dygliais automobilis gerai laikosi ant kelio. Man tai patinka. Kai pusnys nėra kietos, tai šiek tiek atleidžia klaidų. Teko pastebėti, kad žiemą ant sniego ir avarijos būna švelnesnės. Šiaip tai aš mėgstu žieminius ralius. Ne veltui mums kelerius metus iš eilės ten ir sekasi.
– Kodėl Lietuvoje jums jau neįdomu ir dairotės į užsienį?
– Norisi naujų iššūkių. Du kartus iš eilės pavyko laimėti Lietuvos čempionatą ir pažiūrėsime, ar sieksime to trečio titulo. Gal pavyks išsikelti tolimesnį tikslą.
 |
| Tomaszo Filipiako nuotr./Dominykas Butvilas ir Renatas Vaitkevičius Lenkijos ralyje |
– Ar būna minčių prieš pat ralį nestartuoti, tarkime, dėl prastų oro sąlygų?
– Lenkijoje, kiek girdėjau, kiti ekipažai turėjo tokių minčių. Bet ne, mes taip nedarome. Jeigu yra suplanuota, paduota paraiška, tai reikia važiuoti tokiomis sąlygomis, kokios yra. Svarbu, kad visiems dalyviams jos būtų vienodos. Jeigu neturime nepataisomų techninių gedimų, tai ir startuojame.
– Kiek svarbus jums žiūrovų palaikymas?
Tai yra labai svarbu ir malonu, kai prie trasos būna daug žiūrovų. Lenkijoje būna keli šimtai tūkstančių žiūrovų. Šalia vieno posūkio gali būti apie tūkstantį žmonių. Labai malonu susilaukti didelių emocijų, kai žmonės kaimeliuose mojuoja ar vaikai tuo raliu džiaugiasi. Tai suteikia labai daug gerų emocijų. Dėl to verta važiuoti. Tai yra mums prizas.
– Ar jūs matote žiūrovus, kai važiuojate trasoje?
– Žiūrovų nedaug matau. Apie juos sužinau tik po to. Ypač svarbus palaikymas iš draugų, artimų žmonių. Labai malonu. Visam sportui svarbu, kad būtų susidomėjimas. Tuomet ir rėmėjai džiaugiasi ir visiems dėl to gerai.
– Kokie stipriausi jūsų konkurentai Lietuvoje?
– Ko gero, rezultatai kalba patys. Su Vytautu Švedu vyksta arčiausia kova dėl čempionų titulo. Jis yra mano pagrindinis konkurentas Lietuvoje. Yra ir kitų – Rokas Kvaraciejus, Martynas Samuitis, Ramūnas Čapkauskas.
– Lietuvoje mažai talentingų lenktyninkų ar apskritai jų mažai?
– Talentingų ir stiprių lenktynininkų apskritai nėra labai daug. Kiekvienoje šalyje jų yra vienetai. Nėra taip, kad yra dešimt stiprių lenktyninkų ir bet kuris jų gali laimėti. Visada yra favoritai. Aišku, kartais juos sunku palyginti, nes jie važiuoja skirtinomis mašinomis, remiasi skirtingais biudžetais. Bet, nuvažiavus į tarptautinius ralius, tikrai gali pamatyti, kad greitai važiuojančių sportininkų yra nemažai. Būtent todėl labai gerai neužsisėdėti vienoje vietoje, vienoje šalyje, nes čia labai greitai gali pasijusti ypatingas, o nuvažiavęs kitur pamatysi, kad taip nėra. Tą sau priminti reikia visą laiką.
– Kaip į jūsų dalyvavimą ralyje žiūri jūsų tėvai ir mergina? Ar mama neperžegnoja prieš išleisdama į ralį?
– Peržegnoja, aišku. Kai kurie artimieji tai labai džiaugtųsi, jeigu aš nevažiuočiau į ralius ir jiems nereikėtų jaudintis – ypač mama ar panelė. Bet, kadangi jau važiuoju, tai jie supranta, kad reikia palaikyti. Ir palaiko, serga už mane, žiūri ralį, kai gali – atvažiuoja. Man labai svarbus šeimos palaikymas.
– Karjerą pradėjote labai jaunas. Kaip tai vertino tėvai?
– Tėvų palaikymas tada buvo dar svarbesnis nei dabar. Kai dešimties metų vaikas pradeda dalyvauti lenktynėse, tai natūralu, kad pats be tėvų pasiaukojimo ir noro jis to nepadarytų. Dievulis taip patvarkė – gimiau tokioje šeimoje, kuri man leido visą laiką daryti, ką aš noriu. Aš visą laiką svajojau apie mašinas, apie vairavimą. Kiekvieną savaitę po kartą ar du tėvas veždavo į treniruotes ir laukdavo. Daug laiko paaukota. Manau, kad yra labai nedaug tėvų, kurie dėl savo vaikų galėtų tiek padaryti.
 |
| D.Butvilo archyvo nuotr./Dominykas Butvilas lenktyniauti pradėjo būdamas dešimties |
– Kas yra lenktynininko talentas, apie kurį tiek daug kalbate? Juk paspaudei greičio pedalą ir važiuoji.
– Ralis yra labai sudėtingas. Ten visi tą pedalą spaudžia, bet vieni atvažiuoja greičiau už kitus. Daug lemia ir darbas, užsispyrimas.
Matyt, kad ant aukščiausio laiptelio užlipa tik talentingi sportininkai. Kas tas talentas, klausimas labai sudėtingas. Vienas iš aspektų – kaip greitai lenktynininkas gali tobulėti. Kitas dalykas – kada tas tobulėjimas sustoja. Sportininkai be talento anksčiau ar vėliau pasiekia tą ribą, kurios jie nebeperlipa.
