Mūsiškės automobilių kroso bendruomenės aktyvistai, perskaitę LASF vadovų samprotavimus apie tai, kas trukdo šiai lenktynių disciplinai progresuoti, pratrūko išskirtinai keista reakcija. Jiems „benzingalvis“ pasirodė įžeidus, tarsi „gaidys“ nusikalstamo pasaulio leksikone. Bene daugiausiai automobilių kroso bei ralio kroso labui Lietuvoje nuveikusio ir seno sąvartyno vietoje europinio lygio trasą už savus pinigus įrengusio Kazimiero Gudžiūno pastabos dėl požiūrio į technikos priežiūrą ir saugumą – žeminančios.
„Reikia pripažinti, kad toks komentarų turinys gerokai nustebino, nes mes labai aiškiai kalbėjom apie konkrečias problemas, susijusias su galimybėmis populiarinti autokrosą, sudominti šiuo čempionatu verslo pasaulį ir padėti talentingiausiems lenktynininkams siekti pergalių aukštesnio rango varžybose. Kad tai įmanoma sėkmingai padaryti Lietuvoje turime ne vieną ir ne du pavyzdžius. Tačiau bet kokiu atveju reikia suprasti vieną svarbų dalyką: LASF yra FIA atstovė Lietuvoje ir privalo siekti, kad visos oficialios lenktynės vyktų pagal FIA taisykles.
Jei automobilių sporto varžybose norima elgtis savaip – ko niekas negali drausti – tačiau tokių renginių negalima vadinti lenktynėmis. LASF licencijas turintys pilotai jose negalėtų dalyvauti“, – po socialiniuose tinkluose kilusio šurmulio pastebėjo Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Romas Austinskas.
Savo ruožtu „C lygos“ kroso varžybose dalyvaujančių sportininkų nemalonę dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių užsitraukęs Vilkyčių trasos vadovas K. Gudžiūnas atkreipė dėmesį į dar vieną keistenybę.
„Prieš porą metų LASF vadovai patys ėmėsi žygių siekdami padėti vadinamajai „C lygai“ legalizuotis. Sumanymas buvo toks – padėti pradedantiesiems sportininkams „prisijaukinti“ automobilių krosą, perprasti svarbiausius technikos reglamentus ir taisykles vairuojantiems. Todėl galima teigti, jog čia panašu į tos į Lietuvos kroso čempionato ar Lietuvos kroso pirmenybes, tik keliami mažesni reikalavimai. Nemažai vyrų važiuoja visose lenktynių serijose. Tačiau panašu, kad daliai „C lygos“ entuziastų bet kokios taisyklės yra nepriimtinos, o oficialaus čempionato sportininkų pasirodymą pradedantiesiems skirtuose renginiuose jie laiko savo pripažinimu“, – samprotauja K.Gudžiūnas.
Visgi svarbiausias dalykas, dėl kurio būgštauja LASF vadovai – saugumas.
„Kad ir kaip drastiškai skambėtų, iš tiesų visos FIA taisyklės parašytos krauju, o nuolat griežtinami reikalavimai susiję su bandymais užbėgti nelaimėms už akių. Prieš mano akis įvyko bene didžiausia tragedija Baltijos šalių automobilių sporto istorijoje, kai 1999–aisiais Latvijos autokroso čempionato lenktynėse Madonos rajone po starto, du D1 klasės automobiliai susistumdė ir nevaldomi nuskriejo į žiūrovų minią. Tąkart žuvo 8 žmonės, o įvairias traumas patyrė dar 41. Galima visas varžybas organizuoti paprastai ir be jokios pompastikos, bet užtikrinti saugumą būtina“, – pabrėžia K.Gudžiūnas.
Vienas labiausiai patyrusių ir tituluočiausių Lietuvos kroso meistrų, LASF Techninių reikalavimų komiteto narys Arvydas Galinis, stebėdamas netikėtai emocingą diskusiją patvirtino, kad nepaisant maksimaliai supaprastintų „C lygos“ techninių reikalavimų, didesnė pusė „kovinių“ automobilių jų neatitinka.
„Mane į daugelį „C lygos“ varžybų kviečia padirbėti techniniu komisaru. Teoriškai tai turėtų būti pakankamai nesunki užduotis, nes 1600 ir 2000 klasių automobiliai nuo standartinių iš esmės gali skirtis tik tuo, kad juose sumontuoti saugos lankai, sportinės sėdynės ir saugos diržai. Deja, daugeliu atvejų tai ką matau stipriai glumina. Susidaro įspūdis, kad sportuoti susiruošę žmonės tiesiog neskaito techninių reikalavimų, o jei ir skaito, tai arba nesupranta kas ten rašoma, arba vis vien viską daro savaip“, – pasakojo A.Galinis.
Beje, LASF Techninių reikalavimų komiteto narys prisipažino, kad dažnai prieš „C lygos“ kovų startą spėjama patikrinti tik pačius svarbiausius su saugumu susijusius dalykus ir tai, ar lenktynininkai teisingai prisisegė diržus. Standartinių automobilių modifikavimas, iškraipantis sąžiningos sportinės kovos principus, nors ir fiksuojamas teisėjų, daugeliu atvejų lieka tinkamai neįvertintas.