Man – 27-eri, tačiau vairuoju tik kiek daugiau nei pusmetį. Ir dabar, po pirmojo ralio, kuriame važiavau kaip dalyvė, su euforija yra sumišęs pyktis – kodėl niekas man anksčiau nesakė, kad vairuoti yra taip smagu? Tiesa, šįkart „Press ralyje“ dalyvavau kaip šturmanė, bet viliuosi kada nors išbandyti save ir kaip vairuotoją.
Ralių žiūrovė
Iki šiol raliuose dalyvaudavau tik kaip žiūrovė. Atsimenu, kaip pirmą kartą teta, mane ir užkrėtusi šiuo virusu, kvietė į „Kauno rudenį“. Tada turėjau itin miglotą suvokimą apie tai, kas yra ralis – žodis asocijavosi su kartais, ir tiek.
„Įdomu, bet aš vairuotojo pažymėjimo neturiu“, – tuomet į klausimą, ar įdomu būtų nuvykti į ralį, atsakiau tetai. Įsivaizduokit, kiek ilgai ir kaip gardžiai ji juokėsi.
Tuomet apie automobilius ir jų sportą neturėjau jokio supratimo. Ir dabar žinau nedaug, tik tiek, kad įsimylėjau – automobilius, ralį ir žmones, kurie varžosi bei palaiko ralio dalyvius.
Iš automobilio viskas atrodo kur kas smagiau nei kur krūmuose atsitūpus ir stebint ralį iš šalies.
Ir, deja, turiu pasakyti, kad iš automobilio viskas atrodo kur kas smagiau nei kur krūmuose atsitūpus ir stebint ralį iš šalies. Nors, žavesio, žinoma irgi daug – jau gyvenu kitą savaitgalį vyksiančio Žemaitijos ralio laukimu.
Kai stebi ralį, stengiesi nepraleisti vos keliolikos ekipažų pasirodymų – tai yra tų, kurie šokteli ant tramplinų, paskui kuriuos nusirita dulkių kamuoliai, kuriems važiuojant garsiausiai cypia padangos. Jeigu važiuoja atsargiai, pažiovauji ir tiek.
O būnant automobilio viduje nenuobodu niekas. Visai nereikia šoktelėti nuo tramplino, kad pajustum nesvarumo būseną. Patikėkit, reikalų, kaip sakau, ir taip yra pakankamai daug.
Esu dėkinga kolegai, kuris, žinodamas mano aistrą raliui, pasiėmė mane kaip šturmanę. Ir, žinoma, „Nippon Auto“, kuri patikėjo mums 2015 metų gražuolę „Honda Civic Tourer“.
Pasiekimas – jau vien finišas
Ralyje dalyvauti, žinoma, sutikau entuziastingai. Tiesa, kelis sykius atsiprašiau, kad rezultatas nebus stebuklingas – man ir finišuoti jau buvo didelis pasiekimas.
Šiemet žurnalistų ralyje „Press ralis 2016“ iš viso buvo 11 greičio ruožų. Atvykę į Panevėžį gavome trasų žemėlapius (šiemet ralis vyko be tradicinių kelio knygų, pirmą kartą specialius ruožus galėjome rasti ne pagal sutartinius ženklus o tiesiog įvedę GPS koordinates). Juos pasinagrinėjus, sudėtinga nepasirodė – visi ruožai buvo asfaltiniai, kliūčių ruožas išdėstytas, regis, taip logiškai, kad suklysti sunku.
Bet viskas man buvo daug sunkiau, nei iš pradžių maniau būsiant. Pirmuose greičio ruožuose tiesiog sutrikau ir mes jų neįveikėme. Už tai ralyje baudžia – tau įrašomas blogiausias laikas klasėje ir dar pridedamos septynios minutės.
Taigi pradžia mane gerokai nugąsdino. Negana to, lengvai pykino nuo šalmo, nugara žliaugė prakaitas nuo karščio ir įtampos. Pradžioje dar sunkiai bendravome ir su pilotu Žilvinu – jis ne itin pasitikėjo manimi, o aš ir pati netikėjau savo jėgomis, netikėjau, kad galiu.
Bet galiu. Po pirmų ruožų dingo jaudulys, pyktelėjau ant savęs, susikaupiau ir visus likusius greičio ruožus (iš viso jų buvo 11), jau įveikėme be klaidų. Žinoma, stebuklingų rezultatų neparodėme – geriausiai sekėsi Pernu oro uosto trasoje, kuriame finišavome 30 iš 43 ekipažų (reikia turėti omeny, kad važiavome ne raliniu, o standartiniu 1,6 l dyzeliu).
Tačiau apie rezultatus pasikalbėsime tada, kai labiau suprasiu, kaip ralis „veikia“ iš vidaus. Dabar man ir tai, kad sėdau į automobilį ir baigėme ralį, yra pasiekimas.
Kas yra „Iron Balls“
Bene įdomiausias „Press Rally 2016“ ralio ruožas buvo Estijoje. Jis vadinosi „Iron Balls“ – 3,5 kilometrų biatlono trasa. Panašu, kad šis kalnuotas ir kelmuotas takas tarp medžių ir sudėliotų traktorių padangų ir kitiems šturmanams buvo pats sunkiausias.
Trasą apėjome iš vakaro. Tačiau kas iš to – kadangi joje, priešingai nei kituose greičio ruožuose, nebuvo raudonų kūgelių ar kitų aiškių ženklų, visiškai nesusigaudžiau, kaip susivokti, ar prieš akis matau tą patį posūkį, kuris yra schemoje, ar tai yra jau kitas.
Todėl sukau ratus ir patyrusių šturmanų vis klausiau, kaip čia jie vairuotojui pasakinėja, kur ir kada sukti. Supratau, kad jie profesionalių stenogramų taip pat nemoka.
„Pasirašiau keletą šauktukų pavojingose vietose“, – atsakė vienas, kai paklausiau, kaip jis padės vairuotojui.
„Nesigazuok, nežinai, kas ten toliau“, – sakė viena šturmanė vairuotojui. Lengviau atsidusau – pasirodo, nesu visiškai balta varna tarp šitų žmonių.
Teksto pradžioje užsiminiau apie vairuotojo pažymėjimą. Nors jis ir būtinas registruojantis kaip šturmanui, manau, kad ne tam jis pirmiausia reikalingas. Jeigu būčiau ralyje dalyvavusi prieš kokius metus, kai dar nebuvau sėdėjusi prie automobilio vairo niekada gyvenime, nebūčiau supratusi, kada patarti vairuotojui stabdyti prieš posūkį.
Dabar, su savo „Opel Corsa“ nuvažiavusi 14 tūkst. kilometrų ir patyrusi nuotykių kalnuose, jau suprantu, kaip yra valdomas automobilis. Pati ralyje vairuoti dar nedrįsčiau, o ir automobilio gedimo iš garso nesuprasčiau, kaip kad supranta kai kurie ralistai. Tačiau įsimylėjau, o mylintys žmonės – laimingesni žmonės. Pabandykite ir jūs paflirtuoti su automobilių sportu – o gal patiks?
