Kiekvienas ratas trasoje – nauja pamoka
Trisdešimtmetis Mantas Mikuckas darbo dienas leidžia vadovaudamas sėkmingam IT sektoriaus verslui. Nuo neatmenamų laikų laisvalaikiu mėgavęsis „Formulės-1“ lenktynėmis, prie sportinio automobilio vairo jis sėdo vos prieš kelis metus.
Šiandien automobilių sportui skiriantis kiekvieną laisvą minutę Mantas pasakoja, jog puikūs pirmojo sezono pasiekimai – nuoseklaus darbo rezultatas, kurių siekti įkvepia troškimas susidoroti su vis naujais iššūkiais.
Praėjusių metų pasiekimai buvo kryptingo darbo rezultatas – beveik kiekvieną savaitgalį treniruodavausi arba dalyvaudavau varžybose.
„Praėjusių metų pasiekimai buvo kryptingo darbo rezultatas – beveik kiekvieną savaitgalį treniruodavausi arba dalyvaudavau varžybose. Dalyvavau praktiškai visose lenktynėse, nesvarbu lauke lijo lietus ar krito sniegas.
Mano tikslas buvo įgauti kuo daugiau skirtingos patirties. Negana to, jausmas, kai įdėtos pastangos grįžta pergalėmis – tikrai geras, ypač nugalint varžovus, kurie turi ilgametę patirtį“, – pasakoja M. Mikuckas.
Apetitas kyla bevalgant
Sėkmingai lenktyniaudamas, jis pradėjo jausti „alkį“ dar didesniems iššūkiams, todėl išsikėlė tikslą pereiti į „Monoklasę“, kurioje visi varžosi vairuodami vienodus automobilius ir, o rezultatą lemia vairuotojo meistriškumas.
Manto Mikucko teigimu, sunkiai pasiekta pergalė prieš stiprius varžovus sukelia ypatingą jausmą. Tai – lyg viso sunkaus darbo kulminacija, kupina euforijos, tačiau tokios akimirkos yra ir apgaulingos, džiaugiantis galima susiformuoti pernelyg gerą nuomonę apie save, pamiršti, kad tobulėjimui ribų nėra.
Dėl to, lenktynininkas labiausiai vertina visas pralaimėjimo akimirkas. Tai padeda gerai suprasti jo silpnąsias vietas, automobilių sporto kompleksiškumą. Be to, lengva pergalė sportininkui būtų tiesiog neįdomi.
„Kiekvienas ratas lenktynių trasoje, nesvarbu tai treniruotės ar varžybos, yra galimybė išmokti kažką naujo. Stengiuosi visuomet eksperimentuoti, kvestionuoti kiekvieną detalę – juk galima stabdyti dar keliais metrais vėliau, kiekviename posūkyje galima ieškoti dar kelių papildomų greičio kilometrų, jausti, kaip į tai sureagavo automobilis ir „skaityti“ šią informaciją visu savo kūnu, mokytis“, – įžvalgomis dalinasi automobilių sporto entuziastas.
„BMW 325 Cup“, kurioje šiuo metu lenktyniauju, yra ypatingai gera mokykla, nes ten varžosi ne technika, o vairuotojai. Automobiliai – identiški, viskas griežtai sureglamentuota, nėra prasmės gudrauti. Vienintelis kelias – tobulinti save, mokytis iš kitų, labiau patyrusių lenktynininkų“, – teigia Mantas Mikuckas.
Fizinės ir emocinės treniruotės
Prieš tapdamas lenktynininku M.Mikuckas domėjosi tik „Formulės-1“ lenktynėmis. Dabar jis stebi įvairias automobilių sporto varžybas, analizuoja dalyvaujančių ekipažų sprendimus, stengiasi suprasti lenktynininkų nusiteikimą, emocijas ir tobulinti savo paties varžybų strategiją.
Daug patarimų esu gavęs iš trenerio Jono Dereškevičiaus, kuris yra tikras šios srities profesionalas
„Iš tiesų, psichologiniai iššūkiai yra gerokai didesni nei fiziniai. Manau, jog su jais susiduria visi, net ir aukščiausios lygos profesionalai. Yra toks posakis, kad lenktynės laimimos arba pralošiamos dar prieš startą. Taip teigiant omenyje turimi būtent vairuotojo psichologinis nusiteikimas ir pasiruošimas. Jų ugdymui yra parašyta daugybė specialios literatūros, daug patarimų esu gavęs iš trenerio Jono Dereškevičiaus, kuris yra tikras šios srities profesionalas“, – sako M. Mikuckas.
Jo receptas kol kas ganėtinai paprastas – prieš lenktynių startą bent 15 minučių skirti susikaupimui. Tai – savotiška meditacija prie vairo. Svarbu nesureikšminti nutinkančių įvykių, nes baimė pralaimėti, prastai pasirodyti, sukausto daugumą lenktynininkų. Tokiu būdu atsiranda klaidos, nulemiančios prastą rezultatą. Mantas stengiasi mėgautis kiekviena lenktynių akimirka ir kažko iš jos išmokti, nesvarbu, kurioje pozicijoje tuo metu yra.
Sportininkas dėmesį skiria ir fiziniam pasirengimui. Pradėjęs intensyviai treniruotis ir dalyvauti varžybose praktiškai nebevartoja alkoholinių gėrimų, vengia organizmą apsunkinančio maisto, per metus neteko 8 kilogramų svorio, o ištvermę ir koncentraciją didina darydamas mankštas, aprašytas legendinio Ayortono Sennos knygose.
Pradedantiesiems svarbiausia treniruotis
Pasak lenktynininko, klaidinga manyti, jog galingesnis automobilis atveria kelią į pergales. Todėl jis nuolat pabrėžia, jog norint sėkmingai lenktyniauti būtina nuosekliai dirbti.
„Yra daug labai skirtingų ir kartu sėkmingų lenktynininkų. Manau, jog visus juos vienija aistra, šimtaprocentinis atsidavimas šiam sportui ir supratimas, kad geras rezultatais ateina tik iš kryptingo ir sunkaus darbo“, – tvirtina sportininkas.
Entuziastams, norintiems save išmėginti automobilių sporte, Mantas pataria įsigyti kuo pigesnį ir patikimesnį automobilį, nebūtinai galingą, susimontuoti bazinę saugos įrangą ir likusius pinigus išleisti treniruotėms.
Tobulinkite save, ne automobilį, nes tai atsiperka didžiausiu džiaugsmu ir geriausiu rezultatu.
„Tobulinkite save, ne automobilį, nes tai atsiperka didžiausiu džiaugsmu ir geriausiu rezultatu. Tiesa, nepamirškite, kad lenktyniavimas, tai ne tik valandų kiekis, praleistas treniruotėse prie vairo, bet ir geras teorijos išmanymas“, – sako M. Mikuckas.
Išmintis – knygose
Mantas Mikuckas kitiems sportininkams pradžiai rekomenduoja perskaityti Sobieslavo Zasados knygą „Saugus greitis“, o kiek pramokus pagrindus – Ross Bentley literatūrą anglų kalba.
Savo įžvalgas neseniai profesionalo karjerą pradėjęs sportininkas papildo pasakodamas apie emocijas, apimančias atsisėdus už sportinio automobilio vairo.
„Visuomet, vos tik atsisėdus į automobilį ir prisisegus saugos diržus, apima malonus jaudulys, o su pirmaisiais greitais ratais trasoje lyg persikeliu į kitą pasaulį. Jame viskas sutelkta į vieną tikslą – siekiant maksimalaus tempo išnaudoti kiekvieną sekundės dalį. Tai man teikia nepaprastai didelį malonumą, fiziškai išvargina, bet protas, tarsi, išsilaisvina“, – apie užklumpančias emocijas pasakoja lenktynininkas.
Sportininko minimose knygose aprašyti tokie lenktynininkui reikalingi teoriniai pagrindai kaip teisingas sėdėjimo prie vairo pozicijos sureguliavimas, matymo lauko pasirinkimas.
Kaip pasakoja M.Mikuckas, didžiausias atradimas pradėjus domėtis sporto teorija buvo suvokimas, jog praktiškai tik žmogaus delno dydžio padangos plotelis yra vienintelis sąryšis tarp automobilio ir dangos ant kurios jis turi išsilaikyti.
„Toliau seka gilinimasis į fizikinius dėsnius ir supratimas, kad beveik viskas priklauso nuo vairuotojo veiksmų su vairu, pedalais – kaip sklandžiai pavyks išlaikyti svorio balansą tarp visų keturių ratų, kiek sukibimo ir greičio padangos suteiks posūkyje. Visa tai pirmiausiai priklauso nuo vairuotojo įgūdžių“, – pokalbį užbaigia sportininkas.
