– Marcelo, papasakokite apie save. Kur gimėte ir užaugote?
– Aš gimiau Argentinoje. Esu lietuvių kilmės iš mamos pusės. Mano mama taip pat jau gimusi Argentinoje. Tėvas irgi yra gimęs Argentinoje, bet jis italų kilmės. Mane beveik nuo trejų metų mama jau siuntė į lietuvių klubą Argentinoje, Buenos Airėse. Ten mokiausi tautinių šokių. Visa jaunystė ir prabėgo šitaip.
Nors ir gyvenau, mokiausi Argentinoje, bet visi savaitgaliai būdavo lietuvių klube. Šeštadieniais repetuodavome šokius, o sekmadieniais žaisdavome futbolą arba šiaip susirinkdavome pabendrauti su draugais.
– Nemažą gyvenimo dalį praleidote Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip ten atsidūrėte?
– Būdamas spetyniolikos metų išvykau į Vokietiją, į Vasario 16-osios gimnaziją. Ten buvau beveik pusantrų metų. Iš JAV esančios lietuvių bendruomenės gavau stipendiją, o paskui iš Vokietijos nuskridau tiesiai į Ameriką. Ten ir praleidau 22 savo gyvenimo metus.
– Kada susipažinote su Jūrate, su kuria vėliau sukūrėte šeimą ir dabar auginate tris vaikus?
– Su Jūrate susipažinome Detroito mieste. Aš eidavau į lietuvių klubą, bažnyčią. Ji irgi. Ten ir susipažinome. Galima sakyti, kad per draugus. Nuo pažinties praėjus metams susituokėme.
– Kada Jūsų šeima atsidūrė Argentinoje, kur šiuo metu ir gyvenate?
– Iš JAV į Argentiną atvažiavome 2008-aisiais metais. Taigi, čia gyvename jau 8 metus.
– Kaip Argentinoje toliau klostėsi santykiai su lietuviais, kurie gyvena mūsų šalyje?
– Argentinoje anksčiau buvo Lietuvos ambasada. Prieš dvejus metus ji buvo panaikinta, liko tik garbės konsulas. Tuomet su ambasados darbuotojais ir pačiu ambasadoriumi dažnai bendraudavome.
Kiekvieną kartą, kai kas nors atvykdavo iš Lietuvos, manęs ambasadorius prašydavo tuos žmones priimti, parodyti Buenos Aires ar kažkur nuvežti. Taip susipažinome su Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi, su kuriais kartu keliavome ir kūrėme laidą apie Pietų Ameriką.
– Praėjusiais metais pirmą kartą prisijungėte prie naujai suburtos „Agrorodeo“ komandos, dalyvaujančios Dakaro lenktynėse. Kas tą idėją jums pametėjo?
– Mano sūnus Tomas yra labai didelis automobilių gerbėjas ir jis pradėjo bendrauti su Benediktu Vanagu. Benediktas pažįsta Martyną Starkų, kuris yra geras mano draugas. Paskui per Benedikto komandos narį Carlosą susipažinau su Sauliumi Jurgelėnu.
Gavosi taip, kad pradėjome bendrauti su Sauliumi ir jis paklausė, ar mes Argentinoje turime kokį nors automobilį, kuriuo galėtume juos lydėti per Dakaro lenktynes.
Taip viskas ir prasidėjo. Šiemet aš vėl kartu su „Agrorodeo“ komanda vykstu į šias lenktynes.
– Kokį įspūdį paliko praėjęs Dakaras?
– Visą gyvenimą žinojau, kad Dakaras yra vienos sunkiausių lenktynių pasaulyje. Niekada negalvojau, kad jose dalyvausiu kaip komandos narys. Pernai teko nemažai važinėti kalnais, upių vagomis, bekele. Mažai miegojome, buvo sunku, bet buvo tikrai verta.
Nors pernai po Dakaro galvojau, kad antrą kartą nebenorėčiau važiuoti, bet praėjus porai mėnesių vėl atsirado noras. Visą gyvenimą buvau automobilių gerbėjas, todėl panašu, kad jau susirgau Dakaro liga. Turbūt nėra geresnės progos pabūti šalia geriausių pasaulio lenktynininkų, automobilių ir dar tuo pačiu bendrauti ir su lietuviais.
– Šiemet Dakare su komanda yra ir jūsų sūnus Tomas. Jis irgi dega aistra automobilių sportui?
– Tomas labai mėgsta automobilius. Jam visai neseniai suėjo 18 metų, gavo vairuotojo pažymėjimą. Nors su mano leidimu jis vairuoja jau apie vienerius metus. Jis irgi norėjo važiuoti. Pasakėme Sauliui Jurgelėnui, kad turime galimybę Dakarui skirti antrą automobilį su vairuotoju. Jis sutiko ir dabar čia esame abu su sūnumi.
Tomui labai patinka automobiliai. Jis gimtadienio proga gavo dovanų automobilį „Nissan 200SX” ir pradės mokytis šoninio slydimo. Iki tol jis treniravosi draugo automobiliu. Dabar jau turi savo bolidą.
