Jei mergina su lenktyniniu kombinezonu – tik gražiau. Tačiau rimtai į jas, kaip į visavertes varžoves vyrai pradeda žiūrėti tik dabar, kai jos nuo aukštesnės podiumo pakylos šiuos laisto šampano purslais. Žiedinėse lenktynėse važiuojančios Aistė Antanaitytė-Matukaitė, Indrė Senkutė-Gedgaudienė ir Mylita Kiškytė teigia nė negalvojančios apie kažkokius lyčių skirtumus, ir kaip visavertės varžovės lenktyniauja tik todėl, kad tai joms teikia didžiulį malonumą.
Vyrai tokie pat varžovai kaip ir moterys
„Lenktynės suteikia labai daug stiprių emocijų. Tai tarsi kitas pasaulis su savo taisyklėmis, savo bendruomene, nuolatiniais iššūkiais, adrenalinu, komandiniu darbu. Jos priverčia dirbti su savimi. Žavi visas šis komplektas, kurio paragavusi manau, kad reta kita disciplina gali leisti taip atsiskleisti žmogui“, – kalbėjo „Dynami:t Energy“ komandos lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė.
Indrė Senkutė-Gedgaudienė taip pat sako lenktyniaujanti ne dėl to, kad norėtų kažką įrodyti prieš vyrus ar kitas moteris. Automobilių sporte ji atrado perspektyvą savirealizacijai:
„Manęs niekas neverčia lenktyniauti, bet tuo užsiimu todėl, nes man tai patinka, nes šiose srityje aš turiu svajonių, kurių siekiu. Lenktynėse aš nieko neskirstau nei pagal lytis, nei pagal kitus požymius. Mes visi esame dalyviai ir varžomės vienodomis sąlygomis. Šis sportas man yra savirealizacija. Man reikia tikslų, aš juos išsikeliu ir tada galiu atiduoti itin daug darbo“, – kalbėjo Indrė prisipažinusi, kad jos svajonė – iškovoti žiedinių lenktynių čempionės titulą. Nors mergina trasose važiuoja jau 5 metus, sako, kad labai rimtai siekti šio tikslo pradėjo tik prieš porą metų, mat anksčiau jis atrodė nepasiekiamas it mėnulis. Tačiau ir ten žmogus buvo pastatęs koją.
„Automobilių sportas – vyrams? Galbūt tam tikros vyriškos savybės natūraliai labiau tinka ekstremaliam sportui, tačiau aš ir savęs nelaikau standartine mergina. Kai sėdu prie vairo, aplink mane išnyksta viskas ir aš tampu lygiaverte dalyve, kaip ir visi, stovintys prie tos pačios starto linijos. Man patinka lenktyniauti, patinka varžytis, varžytis su savimi, tobulėti ir jausti, kaip mažais žingsniais judi į priekį. Be to, esu „benzingalvė“, tad man patinka tiek automobiliai, tiek padangų ir benzino kvapas, ir be abejo – pats vairavimas“, – savo požiūrį išdėstė Mylita Kiškytė.
Lenktynininkės negimsta
Automobilių sporto pasaulyje sukinėjasi daug merginų, kurios į automobilius žiūri ne tik kaip į transporto priemonę, šiems metalo kūriniams jaučia daugiau. Jos mėgsta vairuoti, pasvajoja apie lenktynininkės kombinezoną, tačiau reta drįsta išmėginti savo jėgas varžybose. Vis tie nusistovėję stereotipai, kad automobilių sportas ne joms, o ten patenka tik išskirtinės personos. Trys pašnekovės atskleidžia, kad ne iš dangaus į trasą nukrito.
Aistė Antanaitytė-Matukaitė toli gražu ne iš karto prisijungė prie „Dynami:t Energy“ lenktynių komandos ir neišriedėjo į 1000 km lenktynes Palangoje. Viskas prasidėjo nuo „Honda CRX“ automobilių, kurių turėjo net kelis, ir jų, bei savo galimybių išbandymo slalomo trasose. Mylita Kiškytė į žiedines lenktynes išaugo iš „Vilniaus sportinio vairavimo centro“ treniruočių aikštelės. O Indrė Senkutė-Gedgaudienė karjeros priešaušryje į Kačerginės Nemuno žiedo trasą per miškus lėkdavo motociklu.
„Pirmiausia pradėjau važinėti su motoroleriu. Nuo 18 metų amžiaus turėjau „Enduro“ tipo motociklą ir juo per miškus atvažiuodavau iki Nemuno žiedo ir žiūrėdavau, kaip ten vyrai lenktyniauja. Svajojau, kad kada nors ir aš stovėsiu ten, starte.
Mano tėvai nėra lenktynininkai, tiesiog aš pati turėjau didelį norą lenktyniauti. Pradėjau nuo slalomo varžybų, ten man sekėsi neblogai, gavau pasiūlymų išmėginti greitesnius automobilius ir ilgainiui pradėjau važiuoti žiedinėse lenktynėse. Pirmuosius metus žiede važiavau be jokių žinių, su „gatviniais“ vairavimo įgūdžiais, važiavau taip, kaip man atrodė, dėl to ir įvykį nemažą pirmame sezone turėjau. Mokytis rimtai važiuoti pradėjau tik prieš porą metų, ir tą darau intensyviai, nes svajoju kada nors tapti Lietuvos čempione“, – savo istoriją pasakojo I. Senkutė-Gedgaudienė.
Trasoje reikia ne drąsos, o žinių
Kad automobilių sportas populiarus tarp moterų, rodo tokių renginių kaip „Moterų ralis“ sėkmė. Ten susirenka šimtai vairuojančių moterų ir mėgaujasi vairavimu. Vis tik „Moterų ralis“ reikalauja tik kruopelės sportinio vairavimo įgūdžių. Tai – turistinis renginys. Moterys kartoja vis tą patį – lėkti į lenktynių trasą baisu. Todėl ten ir dominuoja vyrai, linkę rečiau galvoti apie pasekmes.
Aistė Antanaitytė-Matukaitė sako į „Moterų ralį“ kasmet važiuojanti vien tam, kad galėtų papasakoti bendramintėms apie automobilių sportą ir pakviesti jas išbandyti lenktynes. Juk ir vyrai ten važiuoja ne užsimušti ar vien tik adrenalino pasisemti.
„Lenktynės išugdo svarbias savybes, kurios itin praverčia gyvenimiškose situacijose: disciplina: planavimas, emocijų valdymas ir komandinis darbas. Tai vieta, kurioje nesvarbu, ar esi naujokas, ar profesionalas, visada atsiras su kuo kovoti, į ką lygiuotis ir kur augti“, – aiškino „Dynami:t Energy“ komandos lenktynininkė.
„Automobilių sportas tik drąsa. Tai yra žinios ir gebėjimas jas pritaikyti. Pirmais savo lenktyniavimo metais turėjau per daug drąsos, todėl ir avarijų buvo. Automobilių sporte atsargumas tik į naudą: greičiausiai lekia ne tie, kurie neturi baimės jausmo, o tie, kurie mato trasą, turi reikiamas žinias kaip važiuoti greitai, tie, kurie yra išsiugdę gerą kūno sensoriką ir puikiai pažįsta automobilį. Mokant važiuoti taisyklingai rizikos faktorius gerokai sumažėja“, – paaiškino Indrė.
