Šiaulietis Karolis Raišys daugeliui yra žinomas dėl savo fantastiškos pergalės Monte Karlo ralyje, kur jis kartu su šturmanu iš Latvijos senutėliu „Jaguar“ savo grupėje pelnė pirmą vietą ir ketvirtą absoliučioje įskaitoje.
Taip pat jis yra buvęs ir Lietuvos ralio čempionu. Vyras ėmėsi dar vieno iššūkio – žiūrovai jį pamatys ir šeštadienį „Nemuno žiede“ – naujame amplua su varžybų neužgrūdintu, tačiau sportiškos sielos „Lotus“.
Primename, kad šeštadienį Kačerginės „Nemuno žiede“ vyksta tradicinis ir visada užburiantis renginys ir reginys „Ring Challenge“.
Stiprus, bet lengvas
Penktadienio rytą K.Raišys atsargiai įkėlė savo geltonąjį „Lotus“ ant priekabos, pririšo ratus ir nugabeno iki „Nemuno žiedo“ Kačerginėje. Monte Karlo ralio nugalėtojas nusprendė išbandyti jam ganėtinai naują sritį – žiedines lenktynes. Būtent tokios vyks šeštadienį.
Britiškas automobilis, skirtas važinėtis gatvėmis, tačiau orientuotas į sportinį vairavimą.
Lenktynininkas, verždamas ratus diržu, prisipažino, kad toks žingsnis yra nemenka avantiūra. Varžybos tuo pačiu bus pirmasis tokio tipo rimtas išbandymas jam ir automobiliui.
Kas yra „Lotus“ ir kokia jo filosofija? Savininkas sako – tai britiškas legendinis automobilis, skirtas važinėtis gatvėmis, tačiau orientuotas į tuos, kurie pripažįsta tik sportinį vairavimą.
Tai reikškia, kad turime ratus, plastiką, aliuminį ir kuo mažiau technologijų, kas galėtų pridėti bent vieną gramą papildomo svorio. Sunku patikėti, tačiau čia nėra vairo stiprintuvo. Gali būti, kad ir magnetola per varžybas bus išimta.
Dokumentuose bolidui iki tonos trūksta gerokai. Nebent įsodintum tvirtą vyrą arba porą maišų bulvių. Taip pat turime 1,8 litro variklį, sugebantį išsukti iki 220 arklio galių.
Prabangos vengia
K.Raišys pabrėžia – tai yra visiškai gamyklinis „Lotus“ ir tikrai ne pati prabangiausia versija, specialiai ar papildomai nepritaikyta jokioms varžyboms. Paprasčiausiai daug reikiamų dalykų jis turi iš prigimties.
Tuo pačiu tai labai įpareigojantis žingsnis. Taip ir mato „žinovais“ save vadinančių lenktynių žiūrovų veidus – na, ką mums šis gražuolis parodys, ar aplenks kitas daug pigesnes mašinas, ar nebijos susitepti ar susibraižyti šonų?
Spręsti apie žmogų iš automobilio – dažnas yda. Pats K.Raišys sako, kad automobilis jam reikalingas tik tam tikrai funkcijai atlikti. „Porsche Cayenne“ jam reikalingas kaip lengvai tempiantis sunkią priekabą su brangiu sportiniu automobiliu.
Nusipirko pigiai su „užkaltu“ varikliu, dvi savaites tvarkė pagal girdėtas meistrų instrukcijas ir pagaliau turi galingą, stabilų ir vieną pirmųjų „Porche“ pagamintą visureigį. Įsidėjo dujų įrangą. Jei labai nespaudžia, tai į 20 litrų šimte kilometrų įtelpa.
„Šis visureigis jau pasiekė savo žemiausią kainą ir labiau pigti neturėtų. Po specialaus remonto drįstu spėti, kad jis dabar yra ne prastesnis už tą, kuris ką tik išriedėjo iš gamyklos. Retas žino, kad pirmieji šie visureigiai turėjo įgimtą variklių bėdą, kuri pasireiškia po nuvažiuotų 150 tūkst. kilometrų. Žinoma, tai kainavo labai daug darbo ir laiko.
O štai lenktyninis automobilis man turi būti aukštumoje – jam niekada nieko negaila
Stebiuosi, kai Amerikoje metų automobiliu išrenkamas pikapas. Asmeniškai visiškai nepateisinu tokių automobilių – pertekliniai galingumai ir išmatavimai. Bet taip nutiko, kad pats tokiu važinėju. Tiesiog prireikė.
O štai lenktyninis automobilis man turi būti aukštumoje – jam niekada nieko negaila“, – kalbėjo r tarsi truputį teisinosi lenktyninkas, ir dabar pasisakantis už kuo labiau ekonomišką ir ekologišką kasdienį transportą.
Automobiliai – svajonė nuo mažų dienų
Turėjome tik pakalbėti apie automobilį ir išsiskirstyti, tačiau lenktynininkas pasiūlė nuvykti į Nemuno žiedą ir pamatyti savo akimis, kaip šis geltonas gražuolis „Lotus“ elgsis trasoje.
Gana sėkmingai varžėsi delno dydžio modeliukų tarptautinėse kovose.
Pora valandų iki Kauno neprailgo. Lenktynininkas papasakojo, kad automobiliai buvo jo aistra nuo tų laikų, kai dar savęs nepamena.
Pirmosios varžybos, kuriose jis dalyvavo, vyko ne kelyje, o trasoje, dydžio sulig puse mokyklos aktų salės. Gana sėkmingai varžėsi delno dydžio modeliukų tarptautinėse kovose.
Papasakojo, kad prieš keletą metų su BMW tapo Lietuvos ralio čempionu. Taip pat priėjo ir prie didžiausios savo gyvenime pergalės Monte Karlo ralyje.
O juk pavyko tik iš trečio karto. Ir sėkmė – ne paskutinėje vietoje. Jei pirmais metais dėl daugelio supuolusių sąlygų ralis baigėsi anksti, tai antrais – kelią jau arti garbingos vietos pastojo pusnyje įstrigęs konkurentas. Padėjo išsikapstyti, tačiau liko vienu iš dalyvių, kuris turėtų džiaugtis kirtęs finišo liniją.
Trečiais metais viskas buvo kitaip. Atsirado žmogus, kuris pats buvo šturmanu ir turėjo labai gerai paruoštą senutėlį „Jaguarą“.
Čia K.Raišys primena, kad Monte Karlo ralis visų pirma yra istorinė šventė, kurioje galioja kiek kitokios taisyklės, padedančios neužmiršti kone viso automobilizmo vystymosi. Čia dalyvauja įvairiausių epochų automobiliai, suskirstyti grupėmis pagal pagaminimo metus. Labai svarbi taisyklė – ralio metu negalima remontuoti automobilio. Jis turi būti nepriekaištingai paruoštas dar iki starto. Jei sustojai – baigta.
Iki šiol nemoka apsakyti to jausmo, kokį patyrė atsiimdamas apdovanojimą. Ceremonija vyksta ypač iškilmingai. Skamba Tautiška giesmė, o didžiuliuose ekranuose plevėsuoja trispalvė.
Nuo karščio geso telefonas
Kačerginė. Nemuno žiedas. Ja viskas ruošiama didžiulei šventei. Rikiuojami naujutėlaičiai žydri „Audi“ automobiliai. Kaunietis lenktynininkas derina savo „Hondą“, kuri žiede parodo tikrai neprastą rezultatą.
Lenktynininkas užsidėjo šalmą ir šoko į automobilį. Apsuko keletą ratų. Bolidas atrodo įspūdingai, tačiau kažkas negerai. Taip pat į ratą įšokusi „Honda“ ratą apsuka kiek greičiau. Kas blogai?
K.Raišys perspėja, kad nuo šios minutės jis taps kiek kitu žmogumi, kuris beveik nekalba ir yra susikoncentravęs į savo veiksmą.
„Būtų skaudu pripažinti, kad esu prastas vairuotojas“, – vėl neatmeta savikritikos lenktynininkas, kuris nekaltina karščio kabinoje, nuo kurio pradėjo išsijunginėti telefonas.
Akivaizdu, kad su tokiais rezultatais tikrose varžybose nieko gero nebus. Būtina pakeisti padangas į tinkamas žiedinėms. Šios tinka tik pramogai.
Dar vienas dalykas – jau po kelių ratų pradėjo dingti stabdžiai. Kodėl? Nuo trinties akimirksniu užverda stabdžių skystis ir stabdymas tampa gerokai silpnesnis.
Šalia savo bolidą krapštantis kaunietis patarė – imk kitas kaladėles ir rezultatas iškart pagerės trimis sekundėmis. Taip ir padarė – tą pačią minutę užsakė. Tik bėda, kad su patobulinimais jau nepasitreniruosi – nėra laiko. Teks patirtį kaupti varžybose.
Paprastai tariant, visai įmanoma šį tą išmokti jau tuomet, kai oficialiai skaičiuojamas greitis. Dalyvis turi nustatytą laiką, per kurį stengiasi kuo greičiau įveikti ratą. Užskaitomas greičiausiai įveiktas ratas. Visus kitus ratus gali tiesiog pratintis prie trasos ar tikrinti savo ribas.
„Nenorėjau išvis nieko keisti šiame automobilyje. Maniau, kad pakaks to, ką suteikia gamintojas“, – kiek krimtosi „Lotus“ savininkas. Kadaise planavo šį gražuolį originalioje būklėje tiesiog parduoti, tačiau likimas dėlioja kiek kitaip.
Supykino po kelių posūkių
Apima smalsumas – o kaip jaučiasi vairuotojas Nemuno žiede? Kokie apkrovimai tenka išėmus staigius posūkius, greitai suvingiavus tarp išdėliotų padangų?
Žiedo administratoriai leidžia atlikti tokią neįprastą treniruotės dalį – pavežioti keleivio pusėje „šturmaną“ su kamera. Šiokių tokių taisyklių laikytis tenka. „Štai šalmas. Be jo būtų nepadoru“, – sako lenktyninkas.
Jau po pusės rato ėmė pykinti, tačiau tai buvo taip nesvarbu – viską atpirko bei permušė adrenalinas.
Jau po pusės rato ėmė pykinti, tačiau tai buvo taip nesvarbu – viską atpirko bei permušė adrenalinas. Kūnas jautė perkrovas į visas puses. Sprando raumenys įsitempė. Akys, nepratusios prie greičio, nesuvokė, kas iš tiesų dedasi už stiklo.
Vėliau K.Raišys pasakė, kad būtų nepykinę, jei visas dėmesys būtų į kelią, o ne filmavimo techniką. Vos pasuki akis kiturs, tuoj pat pasijunti lyg sukamas centrifugoje.
Jau po kelių minučių išlipi visas šlapias nuo prakaito. Jautiesi lyg pabuvojęs statinėje, kuri ką tik leidosi nuo kalno.
Lenktynininkas atskleidžia, kad dažnai būna taip, jog geri vandenį litrais, tačiau į tualetą taip ir neužsimanai. „Šokoladuko? Reikia atstatyti gliukozės kiekį. Tik labai ištirpęs“, – siūlo K.Raišys, po aktyvios treniruotės gana greitai atgavęs jėgas ir šypseną.
