Keltas simboliškai sujungia du krantus, tokiu būdu leisdamas keliaujantiems vietos gyventojams ir turistams sutaupyti iki 60 km kelio. Įdomi ir šeimos, puoselėjančios keltą, istorija.
Žurnalistas ir režisierius Rimas Bružas 2008 m. yra sukūręs dokumentinį filmą „Keltininkas“ apie Romaną Chadaravičių. Šis žmogus visą gyvenimą dirbo laivininkystės srityje, todėl, išėjęs į užtarnautą poilsį, norėjo daryti tai, kas širdžiai miela, ką gerai išmano. Ir kas suteikia laisvės – kad niekas iš viršaus nenurodinėtų. Taip 2000 m. liepos 17 d. Nemune ties Pavilkiju ir Vilkija atsirado trosais pritvirtintas ir „Fiat Ducato“ dyzeliniu varikliu varomas keltas „Vilkynė“. Tiesa, pačioje pradžioje keltas buvo stumdomas kateriu.
Romanas įsigijo plaukiojančio krano pontoną, pats savo rankomis jį renovavo, ant pagrindo pastatė kabiną, įkūrė įmonę, gavo leidimus. Persikėlimas per Nemuną mokamas.
Tėvas perdavė vairą sūnui
Dabar keltu rūpinasi Romano sūnus Paulius, grįžęs į Lietuvą iš laikinos emigracijos Norvegijoje.Tokiu būdu puoselėjamos gražios šeimos tradicijos, o Lietuva turi dar vieną lankytiną objektą. Be to, dabartinio kelto šeimininko Pauliaus istorija puikiai atitinka „Mototurizmo sprinto“ temą „Žmonės grįžta“.
Keltas „Vilkynė“ turi savo darbo sezoną. Priklausomai nuo oro sąlygų, plaukiojimas iš vieno kranto į kitą prasideda balandžio viduryje. Kartais – gegužės pradžioje. Ir čia lemia ne tik pūgos, bet ir vandens lygis. Jei vanduo pakilęs, krantai tampa per lėkšti, sunku saugiai priplaukti. Sezonas baigiasi apie lapkričio 5 d. – tuomet Paulius iš jo pagalbininkas išvažiuoja namo, į Kauną. Beje, keltas sezono metu nepaliekamas be priežiūros - čia dažniausiai nakvoja jo šeimininkas Paulius, kuris, beje, domisi ir motociklais.
Keltas iki šiol kelia nustabą
15min keltą aplankė lietingą pirmadienį. Tą kartą eilės prie kelto nebuvo, maždaug kas pusvalandį į vieną ir į kitą pusę „Vilkynė“ perkėlė po 1-2 automobilius. Ir taip nuo 7 val. ryto iki 21 val. Tačiau savaitgalį, kai užplūsta turistai, keltas būna pilnas (apie 7-8 lengvieji automobiliai). Na, dar gal traktorių. Sunkiasvorių eismas draudžiamas. Spūstys prie kelto susidaro tuomet, kai Pavilkijo autokroso trasoje vyksta varžybos.
Pasak Pauliaus, darbo dienomis per upę keliasi ūkininkai, žmonės važiuoja į darbą. O kai kuriais atvejais keltas sujungia du šeimos krantus. Tarkime, žmogus gimė viename krante, o vėliau, palikęs tėvų namus persikėlė į kitą. Ne vienas šiuo vandens keliu kiekvieną savaitgalį aplanko sodybą.
Įdomu, kad iki šiol daugeliui žmonių (daugiausia - iš tolimų kraštų), kuriuos čia atvedė navigacija ar bičiulių pasakojimai, keltas kelia nuostabą.
Atskiros istorijos verta ir kelto konstrukcija. Kad jo nenuneštų srovė, keltas „pririštas“ prie metalinio lyno, nutiesto Nemuno dugnu. Todėl daugeliui kyla klausimų, o kaip čia gali praplaukti laivai. Laivai plaukti gali, kad tik jų kuo daugiau Nemune būtų. O lyno konstrukcija sugalvota taip, kad, praplaukus keltui ir sustojus krante, metalinė virvė nusileistų į upės dugną.
Keltas turi ir daugiau paslapčių. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą prisišvartavus Vilkijos pusėje (čia yra pagrindinis uostas), automatiškai įsijungia televizorius, esantis Pauliaus kambarėlyje. Taip nutinka todėl, kad šiame krante prie kelto pajungiamas elektros kabelis.
