Šio „Mototurizmo sprinto“ tema – grįžtantys žmonės. Nebūtinai iš emigracijos. Bet emigracija ir sodybų ar miestų tuštėjimo metas (aliuzija į Jono Avyžiaus romaną) – labai svarbus leitmotyvas. Šių motyvų galima rasti ir A.Griškevičiaus kūriniuose.
Apie „Mototurizmo sprintą“ skaitykite čia.
Tas mįsles, kurias mototuristams ir reikės įminti, Algis dažnu atveju popieriaus lape ar nuotraukoje, užfiksuodavo keliaudamas po Lietuvą automobiliu. Dailininkas neslepia, kad jam dažnai taip būna: važiuoji ir staiga matai įdomią kompoziciją ar spalvinę gamą, užkabinančią žvilgsnį. Kartais tenka net atbulinę pavarą įsijungti, grįžti atgal, nusipiešti eskizą.
Algio Griškevičiaus tapyboje – daugybė miesto vaizdų, taip pat apleistų kaimo objektų. Ir visa tai vaizduojama labai romantiškai. Tačiau nederėtų paskęsti romantikos šyde. Vienas, beveik visus A.Griškevičiaus darbus vienijantis aspektas – juose nėra žmonių. Tik pastatai, senos karuselės...
Beveik visus A.Griškevičiaus darbus vienijantis aspektas – juose nėra žmonių. Tik pastatai, senos karuselės.
„Tie žmonės emigravo, – juokauja dailininkas. O paskui jau rimtai paaiškina. – Anksčiau paveiksluose buvo ir žmonių. Bet kai įvedi žmogų, prasideda visai kitas naratyvas – pradedi pasakoti per žmogų. O paveiksluose be žmonių didesnį svorį įgauna patys vaizduojami objektai.
Jie – konkretūs, bet asociacijos, kurias sukelia, labai neadekvačios. Įsivaizduokite, kad sudedame du beveik vienodus paveikslus ir jie tarsi truputėlį prasislenka. Tokiu būdu galiu pasakoti apie susvetimėjimą, vienatvę, kitas žmogaus būsenas, paimdamas kažkokį labai konkretų peizažą. Čia jau žmogaus dalyvavimas nereikalingas“.
Ir dar svarbus aspektas – iš pažiūros lyriškuose ar nostalgiškuose Algio paveiksluose yra ironijos. Kai žlugdavo visos didžiosios imperijos, beveik visuomet po jų griūties ateidavo romantizmo periodas. Menininkai pradėdavo romantizuoti buvusią epochą. Romantizmas yra griuvusių pilių, griuvėsių menas.
Tad galima teigti, kad Algis Griškevičius taip ironiškai pasižiūrėjo į socialistinės sistemos krachą. Na, toks postsocrealistinis romantizmas. Dailininkas net kokią nors subyrėjusią socialistinę fermą pateikia romantiškoje šviesoje. Kita vertus, čia aiški ir ironija. Nes daugeliui žmonių tie laikai sukelia nostalgiją. Žinoma, sukelia ne buvusi sistema ar partija. O žmonių prisiminimai apie pirmąsias jų ankstyvojo gyvenimo patirtis, – aiškina dailininkas.
„Žmonėms tokiu atveju tikrai dzin, kokia tai buvo epocha. Juk kiekvienam rūpi savi išgyvenimai. Juk kai kam vaikystėje gal paprastas vandens bokštas atrodė kaip didžiausia pilis. Dabar gal tai – tik banalus statinys. Bet juk galima ir vėl pasižiūrėti į tokius objektus vaiko akimis“, – šypsosi Algis.
Vieni A.Griškevičiaus paveiksluose mato savo vaikystės prisiminimus, o kiti – vos ne artėjančią Apokalipsę.
Iš tiesų, vieni A.Griškevičiaus paveiksluose mato savo vaikystės prisiminimus, o kiti – vos ne artėjančią Apokalipsę ar įtampą, tvyrančią prieš atominį sprogimą.
Dažnas paveikslų motyvas – karuselės. Tai – ir laiko rato, ir judėjimo simbolis. ir vaikystės prisiminimai – cirkas būdavo nerealiai svarbus įvykis. Juk ir gyvenimas prasisuka kaip karuselė, o paskui sustoja.
4 paveikslai taps „Mototurizmo sprinto“ mįslėmis
Kartu su Algiu aptarėme kelis jo puikiai žinomus paveikslus, jų metaforas. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad būtent šie paveikslai taps kelrode žvaigžde mototuristams – intrigą organizatoriai nori išlaikyti iki pat starto.
Daugelis objektų (taip pat ir tie, kuriuos aplankys mototuristai), Algio tapyboje – daugiaprasmiai, daugiasluoksniai. Na, kad ir jo nutapyti Vilniaus Sporto rūmai. Paveikslas vadinasi „Sarkofagas“.
„Čia yra dvigubas paveikslas. Juk ir ta vieta labai daug asociacijų sukelianti – žydų kapinės. Ir pats pastatas – tipinis sovietinės sistemos architektų pasididžiavimas. Ir dabar jis likęs kaip to laikotarpio galingas monstras. Žiūrint į jį, visad apima ir dvilypiai jausmai. Ypač turint minty, kad monstras netrukus pradės naują gyvenimą. Suprantu, kad Šv.Onos bažnyčia per ilgesnį laikmetį įgavo savo svorį, bet Sporto rūmai jau turi nemenką istoriją ir vietomis net gal konkuruotų su gotikos perlu. Nes gotikinių bažnyčių pasaulyje tikrai daug. Tuo tarpu užsieniečiams ta sovietinė architektūra labai egzotiška, nematyta“, – aiškina dailininkas.
Šį paveikslą jis norėjo pavadinti ir kitaip – „Le Korbiuzjė sapnas“. Primename – Le Korbiuzjė (Le Corbusier) svajojo nušluoti nuo žemės paviršiaus visus istoriškai, autentiškai iškilusius miestus ir jų vietoje, tarsi tuščioje erdvėje, įkurti griežtai funkcionalizuotų šaltų, racionalių gyvenviečių tinklą.
Tačiau Algiui gaila nebūtinai kiekvieno nugriauto ar rekonstruoto sovietmečio pastato. Tarkime, „Lietuvos“ kino teatro griovimas itin didelių emocijų nesukėlė. Tuo tarpu atviras baseinas, stovėjęs šalia taip pat nugriauto „Žalgirio“ stadiono, dailininko teigimu turėjo visai kitokią architektūrinę vertę, jis labai gražiai atsispindėdavo Neryje. Todėl ir jis atgimė nostalgiškai ironiškoje Algio tapyboje.
Kodėl iš Lietuvos emigruoja žmonės?
Nuo tapybos grįžkime prie mototurizmo, kurio tikslas – suvienyti Lietuvos žmones ir padėti pažinti savo šalį. Turint omeny, kad šių metų renginio tema „Žmonės grįžta“, natūralu paklausti Algio nuomonės: kodėl žmonės palieka Lietuvą ir kodėl kai kurie į ją grįžta? Ir kas bus po kelių dešimčių metų ar šimtmečio – Lietuva išsivaikščios, mūsų tautos nebeliks?
Algis išlieka optimistas. Nors vyksta didysis tautų kraustymasis ir tikslų dievo scenarijų nuspėti sunku, kažkoks tautos branduolys liks. Gal dabar vykstantis apsivalymas nėra pati didžiausia blogybė?
Svarbiausia mylėti tai, ką turi ir būti savo profesijos profesionalu.
Gal, kai priartėsime prie Estijos populiacijos dydžio ir lietuvių turėsime trigubai mažiau nei dabar, tas išlikęs milijonas bus brandesnis? Juk pavojaus akimirkoje tauta tampa vieningesnė, patriotiškesnė. Taigi neišnyksime nuo Žemės paviršiaus, jei mokėsime vertinti ir mėgautis tuo, ką turime. Bus tautoje ir gerų chirurgų, ir programuotojų, ir šlavėjų ar santechnikų. Svarbiausia mylėti tai, ką turi ir būti savo profesijos profesionalu. Juk grindų klojėjas gali būti gerbiamas ne tik Londone, jis labai vertingas ir Lietuvoje.
„Mano akimis, yra dvi priežastys, dėl kurių žmonės išvyksta. Antroji – gal pinigai. Bet pirmoji, kuri, ko gero, net stipresnė – teisingumo nebuvimo jausmas. Jis atsirado jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Čekinė privatizacija ir kitos dalybos – žmonės jautė, kad vyksta daug neteisingų dalykų. Tai turbūt dedasi daugelyje besivystančių šalių. Tie, kurie budėjo prie barikadų, nesugebėjo pasipelnyti iš privatizacijos, jiems ne tas rūpėjo. O kiti jau iš anksto ruošėsi pokyčiams, siekdami pasipelnyti.
Ir šis momentas išlenda nuolat. Tai miškininkai, tai aplinkosaugininkai – vis kas nors stengiasi nugriebti turto, dominuoja žemieji instinktai, nors gyvename civilizuotoje bendruomenėje. Turto troškimas – gerokai perdėtas, kaip Laukiniuose Vakaruose“, – aiškina mūsų visuomenės prioritetus.
Emigrantai ir jų automobilių numeriai
Pasak Algio, viskas priklauso nuo to, ko žmogus gyvenime siekia ir kuo matuoja gyvenimo kokybę:
„Ten žmogus dirbs kažkokioje vištų fermoje ar gamykloje. Ir uždirbs daugiau, nei Lietuvoje. Bet dėl gyvenimo kokybės nesu labai tikras. Gal tokia padėtis ir tenkina žmogų, kuriam pinigo svoris atrodo daug reikšmingesnis, nei jo gyvenimas.
Žinoma, puikiai suprantu, kai emigrantai turi tikslą sukaupti pinigų, baigti mokslus, kažko emigracijoje pasiekti. Yra ir tokių teigiamų pavyzdžių. Bet daugumos tikslas – parvažiuoti vasarą į Palangą su kokia nors krūta tačka ir kokiu nors nešvankiu užrašu ant registracijos numerio. Ir jei tas tikslas jau nesikeis, žmogus toliau nesivystys.
Žinoma, dabar labai dėkingas narcizų laikmetis. Ypač internetinė erdvė suteikia puikias galimybes trokšti dėmesio. Šiais laikais su lietpalčiu išėjęs į parką nieko nebenustebinsi... Juk gali čia pat, gyvai nusirengti prieš kamerą“.
O grįžtantys žmonės? Pasak Algio, profesionalams grįžti sunku. Nes daugelį gerų darbo vietų užėmusios vidutinybės, palaikomos giminaičių ar mokančios padėkutes.
Tačiau žmonės į Lietuvą tikrai grįžta. Kol kas ne pulkais, po vieną. Bet, sukaupę patirties užsienyje, ja dalijasi čia. Vienas tokių pavyzdžių (jo nėra Algio paveiksluose), kuriuos tikrai aplankys mototurizmo sprinto dalyviai – „Evaldo daržovės“. Apie kitus objektus taip pat galite skaityti čia.
