Gintaras Šalkauskas yra vienas iš tokių žmonių. Po 1997 m. įvykusios skaudžios avarijos, kurios metu jam lūžo stuburo slanksteliai, vyras nevaldo žemiau krūtinės esančio savo kūno. Visgi pirmosios grupės invalidumas ir vežimėlis neprivertė jo keisti savo gyvenimo būdo.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Apdovanojimų metu su treneriu Jonu Dereškevičiumi |
Aistra automobilių lenktynėms niekur nedingo, o noras tobulėti ir būti greičiausiu galiausiai suvedė jo bei žinomo šalies sportinio vairavimu guru Jono Dereškevičiaus kelius. Treniruodamasis pagal specialiai jam parengtą metodiką G.Šalkauskas demonstruoja įspūdingus rezultatus.
Pergalių ir prizinių vietų pasiektų „Ralyje aplink Lietuvą“ savo klasėje 36-erių vyras turi daugiau nei pats geba suskaičiuoti. Taip pat dalyvauja ir Lietuvos automobilininkų sąjungos bei paties J.Dereškevičiaus organizuojamuose renginiuose, tačiau pažymi, kad pagrindinis tikslas – varžytis vienu lygiu su geriausiais šalies lenktynininkais.
– Automobilių sportas yra didžiausia jūsų aistra, tačiau teko girdėti, kad greta to užsiimate ir kita veikla. Papasakokite plačiau apie tai.
– Greta sporto aš užsiimu, kaip sakoma, direktoriaus veikla. Esu įkūręs neįgaliųjų ugdymo ir lavinimo centrą „Tu gali“, kuris tuo pačiu yra ir socialinė įmonė. Įdarbiname neįgaliuosius. Dabar, kaip matote, persikėlėme į naują saulės baterijų gamyklą, taigi veikla plėsis.
Su „BOD Group“ kompanijos vadovu Vidmantu Janulevičiumi susipažinau per trenerį Joną Dereškevičių. Važiuoti automobilių sporte reikalingos lėšos, taip kažką ir sugalvojom. Remia, padeda, o tuo pačiu ir mes, neįgalieji, kažkuo esame naudingi. Ir man gerai, ir neįgaliesiems gerai – visi žmonės džiaugiasi, nori įsidarbinti, ieško to neįgaliųjų ugdymo ir lavinimo centro „Tu gali“.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Po finišo – įmonės „Tu gali“ darbuotojų sveikinimai |
Dabar atradome naują kryptį su kurčiaisiais. Jie juk fiziškai sveiki žmonės – gali dirbti pilną darbo dieną. Suprantate, negalima vienam žmogui skirti nežinia kiek prioritetų, kai vienas gali dirbti dvi valandas, kitas tris, o trečias – keturias. Patys žinote, kaip viskas organizuojama gamykloje – reikia dirbti. O būna, kad neįgaliesiems gydytojas rekomenduoja riboti krūvį.
Veikla vystosi ir dar labai puikiai. Įsikūriau 2007 m. pabaigoje, o nuo 2009 m. jau pradėjome darbuotis. Senojoje CD ir DVD gamykloje neįgalieji dirba ir dabar. Šiuo metu vyksta persikraustymas, įrangos pervežimas. Kai gamykla pradės veikti, matysime, kiek dar jų galime įdarbinti.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su technika ir kokie buvo pirmieji žingsniai automobilių sporte?
– Mane visada traukė varžtai, technika. Nuo pat mažens aš visuomet kažką kūriau, sukinėjau, dariau. Buvau penkerių metų, kai dėdė su broliu mane pirmą kartą užstūmė su motoriniu. Paskui ir pradėjau... Vos tik dėdė pastato kur tą motorinį dviratį ir išvažiuoja į darbą, aš tuoj jį čiumpu. Vėliau prasidėjo mopedai, motociklai, paskui įsigijau ir bagį. Su juo ir prasimušiau važiuoti, nes visgi ant keturių ratų mašina, nors ir be kėbulo, tik lankai ir vamzdžiai.
Būdavo važiuoji, važiuoji, jei tik sumanei apsisukti – įšoki į griovį, kerti pievą ir toliau leki. Tiesa, tas buvo prieš 20 metų. Tais laikais ir policijos dar buvo mažiau, ypatingai nedideliame miestelyje ar kaime. Dabar norėdamas pasportuoti tu turi nuomotis trasą arba uždarinėti kelio atkarpą.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Pirmasis lenktynių automobilis – pirmos kartos „Volkswagen Golf“. |
Profesionaliai treniruotis pradėjau tik sėdęs į „ratus“ (neįgaliojo vežimėlį – red. past.) – 1997 m. rugsėjo 9 d. gavau traumą, o nuo 2002 m. rimtai ėmiausi automobilių sporto. 2004 m. susipažinau su Jonu Dereškevičiumi, kuris ėmė su manimi dirbti be atlyginimo. Jis manęs neišskiria ir elgiasi kaip su visais kitais. Kaip tokiais atvejais sakoma – jis man kaip tėvas. Dieną ar naktį galime susiskambint ir kalbėti bet kokiomis temomis. Kad ir apie mergas.
2007 m. buvo taip, kad uždaroje trasoje, Kroklaukio aerodrome nusimovė padanga. Ratas greitai įstrigo į asfaltą, automobilis apsivertė ir užsidegė. Vos pats nesudegiau kartu. Taip gimiau dar vieną kartą. Tada ir atsirado Vidmantas Janulevičius, kuris padovanojo naują „Opel Corsa“ automobilį.
– Rimtą avariją patyrusiam žmogui gali būti sudėtinga grįžti prie vairo, tačiau Jūs automobilių sporto ėmėtės su dvigubu įkarščiu. Ar visuomet buvote toks atkaklus?
– Kalbant apie sportą, mano istorija yra labai paprasta. Gyvenau miestelyje ir jaunam buvo pasirinkimas: „tralivali festivali“ arba sportuoti. Aš pasirinkau sportą. Dėl savęs. Sportuodavau su treniruokliais, kilnodavau štangas, pamušdavau bokso kriaušę, pabėgiodavau. Iki traumos taip ir dariau.
Kai praėjus porai dienų atsigavau po pačios avarijos, nes trumpam buvau „atsijungęs“, klausiau: „Kur mano kūnas?“ Atklojo, pamačiau, kad viskas yra. Paskui atsigavau, supratau, kiek viskas yra rimta, bet pasakiau, kad vis tiek būsiu sportininkas.
Ir buvau... Lietuvos lengvosios atletikos čempionas, netgi prasimušiau į Europos čempionatą Sopote 2001 m. Sėdėdamas mėčiau ietį ir diską, taip pat stūmiau rutulį. Visose trijose rungtyse tais metais likau ketvirtas. Nuo 1999 m. dalyvavau rankų lenkimo varžybose. Esu tapęs ir absoliučiu čempionu visose svorio kategorijose.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Trofėjus |
Automobilių sporte savo galimybes žinau nuo mažens, todėl ir „užsikabinau“. Kai atsirado menkiausia galimybė – kad ir standartinis pirmas „golfukas“ iškart ir pradėjau. Keletą kartų tapau absoliučiu čempionu, turiu keletą Vilijos Blinkevičiūtės taurių, pernai gavau Donato Jankausko apdovanojimą.
Praėjusiais metais su pagrindiniu rėmėju jau pats įsteigiau prizą „Ralio aplink Lietuvą“ neįgaliųjų įskaitos nugalėtojui. Trečios kartos „Volkswagen Golf“ automobilį. Pats laimėjau ir tuomet jau galėjau skirti kam noriu. Padovanojome automobilį ralyje nukentėjusiam ekipažui, kuris varžybose apsivertė ir sudaužė savo mašiną.
Dabar norime pereiti į kitą lygį – nusipirkti gerą, konkurencingą automobilį ir važiuoti kartu su sveikais sportininkais. Va toks tikslas. Nuo praėjusių metų „Ralyje aplink Lietuvą“ neįgalieji gali būti įtraukti ir į bendrą įskaitą, kovoti dėl prezidentės taurės. Anksčiau būdavo taip, kad kokį rezultatą tu bepasiektum, pelnysi socialinės apsaugos ir darbo ministro ar ministrės taurę, o sveikasis gaus prezidentės.
Kitais metais planuoju su visais ralio dalyviais važiuoti visas tris dienas. Jei paruošime konkurencingą automobilį. Nes, na kaip tu aplenksi žmogų, kuris važiuoja su geresne technika? Be to, sveikas žmogus turi visą kūną. Žemiau krūtinės jis viską jaučia ir valdo. O žinot, ką reiškia automobilių sporte jutimas? Ir valdymas? Aš gi važiuoju tik su rankomis.
– Ar didelis buvo iššūkis atsigavus po avarijos įprasti valdyti automobilį rankiniu būdu?
– Automobilį pradėjau vairuoti po traumos praėjus aštuoniems mėnesiams. Tik pradėjo leist sėstis ir išrašė iš ligoninės, aš iškart pareikalavau automobilio. Įsirengiau rankinį valdymą. Tuo metu ir ta įranga dar buvo tokia... dėdavo, kad tik pinigus paimti, o patogu žmogui ja naudotis, ar ne – niekas nežiūrėdavo.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Gintaro Šalkausko, kaip lenktynininko, darbo vieta |
Pabendrauji su likimo draugais, sužinai kažką naujo, pasibandai ir naujus mechanizmus. Ir dabar turiu tokį su viena rankena: akceleratorius aukštyn, o stabdis – žemyn. Vienoje dešinėje rankoje viską turi ir nebereikia junginėti.
– Ar neįgaliems sportininkams suteikiama galimybė dalyvauti ir Lietuvos ralio čempionate?
– Šis klausimas man labai aktualus. Nežinia, kaip greitai pavyktų išlikti ir įlipti avarinių situacijų, ar automobilio gaisro metu. Su treneriu jau seniai apie tai diskutuojame, buvo kalbama ir su kitais (Lietuvos automobilių sporto) federacijos pareigūnais. Tuomet mums sakė: „Žiūrėsim“.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./„Opel Corsa“ |
Kažkur giliai yra minčių ir apie „1000 km lenktynes“, nes pagrindinis rėmėjas daugiau dėmesio skiria žiedinėms lenktynėms ir dalyvauti tose varžybose jam yra prestižo reikalas. Galbūt paruošime kokį „žalią“ automobilį. Elektrinį ar kokį kitokį. Galvojame, planuojame, tačiau nežinia, kaip išeis.
Dėl LAS organizuojamų varžybų problemų nekyla. Praėjusiais metais išbandžiau du etapus. Ateinančiais metais pamėginsiu sudalyvauti visuose LAS organizuojamo ralio etapuose. Po to jau žiūrėsime, ar pavyks prasimušti ir į čempionatą. Vis vien yra taisyklės, normatyvai, per kiek laiko tu privalai įlipti į automobilį ir iš jo išlipti.
Juk neatsistosi, neišlipsi greičiau nei paprastai. Vienareikšmiškai tai užtruks. O ar kas darys mums kažkokias išimtis – tai jau klausimas.
