N.Marčėnaitė nėra žurnalistų ralio naujokė. 2012 m. šiame tarptautiniame renginyje ji vairavo lietuvių paruoštą elektromobilį. Vis dėlto menininkė sako, kad nuo pirmojo starto praėjus beveik 10 metų vėl jaučiasi lyg naujokė. Į automobilių sportą ji neįsitraukia, tačiau mėgaujasi kasdieniu vairavimu.
„Jei kažkas tingi sėsti prie vairo, aš esu tas žmogus, kuris visuomet pasisiūlo. Iš visai nesvarbu, ar tai būtų Lietuvoje, ar užsienio šalyje. Taip pat, jeigu kažkas dvejoja ir nenori sėsti į jam nepažįstamą automobilį, aš visuomet pasiruošusi jį išbandyti“, – kalba pašnekovė.
Lenktyniaudama nejaučia baimės
N.Marčėnaitė naująją „Mazda 3“ jau išmėgino slalomo trasoje ir pastebėjo, kad tai labai komfortiškas automobilis. Treniruotėse ji yra stropi mokinė ir klauso labiau patyrusių kolegų patarimų. Paradoksalu, bet didžiausia problema – baimės jausmo trūkumas. Į tai kadaise dėmesį atkreipė ir žinomas automobilių sporto treneris Jonas Dereškevičius.
„Įsiklausau į viską, ką man sako labiau patyrę kolegos, tačiau tas lenktynininkės sindromas man tikrai nepadeda siekti rezultato. Trasoje geriau sekasi žmonėms, kurie viską atlieka racionaliau, ramiau ir sklandžiau“, – komentuoja menininkė.
N.Marčėnaitė pažymi, kad jai įdomus sportiškas vairavimas. Anot žinomos moters, kaip dauguma vairuotojų, ji geromis oro sąlygomis tuščiame kelio ruože išbando, kokia trajektorija galima greičiausiai įveikti vieną ar kitą posūkį, tačiau bendrai naudojami keliai – ne vieta sportiniam azartui išlieti.
„Gatvėje negalima vairuoti vadovaujantis lenktynininko emocijomis. Tai yra labai netikęs elgesys. Išsikrauti reikėtų slalomo varžybose – po to gatvėse galima vairuoti ramiai ir kultūringai“, – pažymi ji.
Jauniems vairuotojams trūksta įgūdžių
Mėgėjiškos automobilių sporto varžybos tam skirtose trasose ir ekstremalaus vairavimo pamokos, priduria N. Marčėnaitė, itin praverčia patekus į avarinę situaciją. Pirmieji bandymai suvaldyti automobilį pavojingomis sąlygomis, pasak pašnekovės, leidžia suprasti, kad papildomos žinios ir įgūdžiai – tiesiog būtini.
„Atkreipkite dėmesį, kiek žmonių padaro avarijas žvyrkeliuose. Taip nutinka dėl to, kad vairuotojai nesupranta, jog važiavimas žvyro danga panašus į judėjimą slidžiu paviršiumi. Kad visa tai suprastum, viską privalai išbandyti savo kailiu, tačiau geriausia tai daryti ne šalia kitų eismo dalyvių, o trasose ir autodromuose“, – dėsto N. Marčėnaitė.
Kelių ereliais dažnai vadinami agresyviai besielgiantys jauni vairuotojai, televizijos laidų vedėjos manymu, tiesiog spaudžia akceleratorių iki dugno, o tam ypatingų įgūdžių nereikia. Be to, kiekvienas iš jų šventai tiki, kad puikiai moka valdyti automobilį.
„Vairavimo mokyklos turėtų suteikti galimybę žmonėms saugioje aplinkoje pavažiuoti ekstremaliomis sąlygomis. Pabandę vairuoti ant žvyro, šlapios ar slidžios dangos, vėliau jie nesutriktų. Kodėl galingus automobilius vairuojantys jaunuoliai jų nesuvaldo ir vis nuneša kokią autobusų stotelę? Jie tiesiog nežino, kaip suvaldyti tuos žvėris“, – įsitikinusi pašnekovė.
Automobiliai domino labiau nei lėlės
N. Marčėnaitę nuo vaikystės labiau domino automobiliai nei lėlės. Ji netgi buvo pasiryžusi lankyti treniruotes netoli mokyklos esančiame kartodrome, tačiau tais laikais į užsiėmimus buvo priimami tik berniukai.
„Prisimenu, kad mane tai labai užgavo. Negalėjau suprasti, kodėl mergaitėms neleidžiama. Vėliau ilgą laiką sapnuodavau, jog vairuoju automobilius, ir šiaip patiko viskas, kas su jais susiję“, – pasakoja ji.
Televizijos laidų vedėja patikina neturinti ambicijų nugalėti šių metų „Press ralyje“. Svarbiausia menininkei gerai praleisti laiką su kolegomis žurnalistais. N. Marčėnaitė juokauja, kad pirmosiose treniruotėse jautėsi tarsi patekusi į ne tos amžiaus kategorijos renginį – dauguma dalyvių buvo gerokai jaunesni.
„Aš varžysiuosi pati su savimi. Būsiu patenkinta kiekvieną kartą, kai kitą trasos ratą įveiksiu greičiau nei praėjusį. Atkovoti kelias papildomas sekundes man – pačias geriausias emocijas suteikiantis didžiulis pasiekimas“, – reziumuoja N. Marčėnaitė.
