Daug metų šis vyras praleido dalyvaudamas motokroso varžybose, tačiau galiausiai nusprendė pasirinkti kitokią discipliną ir pasinerti į automobilių sportą.
Ernestas Milaševičius skaitytojams sutiko papasakoti apie tai, kodėl nusprendė įsigyti „Volkswagen Golf“ sportinį automobilį ir kodėl anksčiau važiavęs autokroso varžybose dabar pasirinko karjerą ralio krose.
– Ernestai, kaip sekėsi lenktyniauti Lietuvoje?
– Mano pirmosios, debiutinės autokroso varžybos buvo Telšių trasoje. Tuomet ten išvažiavome be jokių treniruočių, bet pavyko pasiekti gerą rezultatą. Iš 22-ų dalyvių varžybas baigiau penktoje vietoje. Vėliau lenktyniavau Ramygaloje, kur nugalėjau savo klasėje.
Paskui dalyvavau Europos autokroso čempionato nacionalinėje įskaitoje. Norėjau savo jėgas išbandyti ir ten, bet dėl automobilio problemų lenktynes teko baigti ketvirtoje vietoje. Turėjome problemų su pavarų dėže, variklio galios trūkumu.
– Jau kurį laiką gyvenate ir dirbate Norvegijoje. Iš pradžių čia atvykote vienas, vėliau atsivežėte ir savo draugę, o galiausiai pernai atsigabenote ir sportinį automobilį. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Norvegijoje gyvenu ir dirbu jau ketverius metus. Pastebėjau, kad neturiu tiek laisvo laiko, kad galėčiau nuolat vykti į Lietuvą, palenktyniauti ir vėl grįžti į Norvegiją. Norint dalyvauti visuose etapuose, reikia labai daug laiko.
Pastebėjau, kad jo nebepakanka treniruotėms, todėl į varžybas Lietuvoje atvykdavau tarsi nepasiruošęs. Tai nėra labai gerai. Nusprendžiau, kad paprasčiau būtų į Norvegiją atsivežti savo automobilį ir ieškoti, kur galėčiau lenktyniauti šioje šalyje.
– Lietuvoje lenktyniavote autokroso lenktynėse, o Norvegijoje ketinate dalyvauti ralio kroso varžybose. Kodėl?
– Turbūt daugelis iš mūsų mylime savo automobilius. Aš – ypatingai. Autokroso varžybose būna nemažai kontaktų, todėl šiek tiek gaila gražaus ir išpuoselėto automobilio. Būtent todėl nusprendžiau pasirinkti ralio krosą, kur dalyviai labiau gerbia techniką nei autokrose.
– Ar prieš priimdamas šį sprendimą matėte, kaip vyksta autokroso bei ralio kroso lenktynės Norvegijoje?
– Taip, nuvažiavau į vieną autokroso etapą, kuris vyksta arčiau mano namų. Pastebėjau, kad norvegai nevengia kontaktų, kartais tyčia stumdo vieni kitų automobilius. Lygis neatrodė labai aukštas. Tokių varžybų, kokias mačiau ten, Lietuvoje net nėra. Aišku, tai tik viena lyga. Tubūt nemažai yra ir aukštesnės klasės varžybų.
Vėliau nuvažiavau pasižvalgyti į ralio kroso varžybas. Ten buvo tikrai stiprūs vaizdai. Aukščiausioje lygoje važiuoja žymūs lenktynininkai su labai brangia ir galinga technika.
Žemesnėje lygoje važiuojama kiek paprastesniais automobiliais, todėl būtent čia ir bandysiu lenktyniauti. Tai antra pagal pajėgumą ralio kroso grupė Norvegijoje. Čia irgi gana rimta, profesionaliai paruošta technika. Lenktyniaujama tokiais automobiliais kaip „Ford Fiesta“, „Peugeot“, „Volkswagen Beetle“.
Tokių kaip mano, trečios kartos „Volkswagen Golf“ nebuvo. Manau, kad tikrai bus ką veikti su jais lenktyniaujant. Mano automobilis atitinka visus aukščiausius FIA reikalavimus ralio krosui, tik dar reikės atlikti visus įrangos sutikrinimus pagal norvegiškus techninius reikalavimus. Ketinu startuoti dviejų litrų arba dviejų litrų „super“ klasėje.
– Esate lietuvis, jūsų automobilio registracija irgi lietuviška. Kaip pavyko sutvarkyti visus formalumus, kad pilnateisiškai, o ne tik kaip svečias galėtumėte lenktyniauti Norvegijoje?
– Kai esi ne Norvegijos pilietis, tai susitvarkyti visus formalumus dėl norvegiškos licencijos kelias yra gana sunkus. Iš pradžių galvojau, kad važiuosiu už lietuvišką komandą „Ekrosas“, su kuria ir pradėjau savo karjerą Lietuvoje, tačiau pavyko gauti norvegišką licenciją ir dabar atstovausiu savo miesto „Husnes Pit-Stop Service“ komandai.
Beje, „Ekroso“ klubo vadovas ir keli nariai ketina atvykti į pirmąsias mano varžybas Norvegijoje ir man padėti. Esu jiems dėkingas už palaikymą, pagalbą, nes nuo šio klubo ir prasidėjo mano karjera automobilių sporte.
– Kaip susipažinote su „Husnes Pit-Stop Service“ komanda?
– Su šia komanda susipažinau ieškodamas patalpų, kuriose galėčiau laikyti savo sportinį automobilį.
Radęs patalpas pradėjau bendrauti su jų savininku, greta įskūrusios „Husnes Pit-Stop Service“ komandos vadovu Ronny Teigenu.
– Ar sulaukėte pagalbos?
– Komandos pagalba buvo labai didelė. Ronny man paaiškino apie varžybas, jų reglamentą, techninius reikalavimus automobiliui.
Jis man padėjo bendrauti ir su Norvegijos automobilių sporto federacija, nes kol aš pats rašydavau jiems laiškus, nesulaukdavau jokio atsakymo. Už tai esu labai dėkingas Ronny.
– Kokiomis automobilių sporto šakomis užsiima „Husnes Pit-Stop Service“ komanda?
– „Husnes Pit-Stop Service“ pagrindinė veikla – dalyvavimas parodose, žiedinėse lenktynėse, „drago“ ir „drifto“ lenktynėse. Aš būsiu jų komandoje pirmasis, kuris varžysis ralio krose.
Pats komandos vadovas Ronny Teigenas dalyvauja „drago“ lenktynėse su beprotiškai galingu, daugiau nei 1000 arklio galių turinčiu „Chevrolet Camaro“.
– Ar teko bendrauti su kitais Norvegijoje gyvenančiais lietuviais, kurie taip pat užsiima automobilių sportu?
– Teko, tačiau jų sporto šakos skiriasi nuo mano. „Gatebil“ renginyje buvome susitikę su lietuvių komanda, kurioje važiuoja vyras su žmona. Šie žmonės taip pat man davė įkvėpimo lenktyniauti Norvegijoje.
Jie dalyvauja „drifto“ varžybose. Taip pat bendravau su Mariumi Mendeliu, kuris važiuoja ralyje. Jis taip pat atsakė į daug man iškilusių klausimų.
– Apžvelkime Jūsų planus šiam sezonui Norvegijoje. Kur ir kiek ketinate lenktyniauti?
– Norvegijoje gana sunku susidėlioti kalendorių, nes čia lenktynės vyksta skirtingose vietose ir atstumai yra labai dideli. Lietuvoje, vykstant etapui, gali nuvažiuoti į bet kurią vietą, nes didžiausias atstumas yra kokie 300 kilometrų.
Norvegijoje atstumai yra gerokai didesni ir nuo namų iki trasos gali tekti važiuoti ir 20 valandų. Šiemet rinksiuosi tuos etapus, kurie yra kiek arčiau namų. Tikslas pirmiems metams – išbandyti save ir techniką, bei išsiaiškinti, kokius namų darbus reikės atlikti prieš kitų metų sezoną.
– Automobilių sportas yra brangus ir važiuoti iš savo pajamų turbūt sunku. Kokia situacija su rėmėjais?
– Kaip Lietuvoje, taip ir Norvegijoje, rėmėjų kol kas neturiu. Kol kas dar tik „apšilinėju kojas“, todėl važiuoju savo lėšomis.
Savo hobiui skiriu didžiąją dalį išlaidų, bet šitai sporto šakai man pinigų negaila. Atiduodu visą save, kiek tik galiu.
Tikiuosi, kad kažkada būsiu pastebėtas žmonių, kurie taip pat domisi šiuo sportu ir rasiu rėmėjų.
