– Koks buvote vaikystėje (ką sakydavo tėvai, giminės)? Kokie žaislai vyraudavo? Ar žaisdavote video žaidimus?
– Vaikystėje buvau labai judrus vaikas, mėgau su visais bendrauti. Tačiau buvau šiek tiek išlepęs, kadangi esu vienturtis. Visada reikalavau tėvų dėmesio, ypatingai – tėčio. Galiu teigti, jog su tėčiu nuo pat mažumės mus jungia tėvo ir sūnaus ryšys, kuris, laikui bėgant, sustiprėjo. Žaisdavau su mašinėlėm kaip ir daugelis vaikų, bet turėjau (ir tebeturiu) hobį – žvejybą. Vaikystėje su tėčiu važiuodavom žvejoti ir tai man būdavo kur kas geriau, nei žaisti mašinėlėmis ar video žaidimus.
Man buvo 16 metų, kai gavau savo pirmąjį motorolerį. Su juo tiesiog važinėjau miesto gatvėmis. Bet pasidarė nebeįdomu, norėjau kažko naujo
– Kelių metų pirmas motoroleris atsidūrė jūsų garaže? Kaip kilo idėja tapti sportininku, dalyvauti savo pirmosiose varžybose?
– Man buvo 16 metų, kai gavau savo pirmąjį motorolerį. Su juo tiesiog važinėjau miesto gatvėmis. Bet pasidarė nebeįdomu, norėjau kažko naujo. Ir tuomet tėtis pamokė keleto triukų, vienas iš jų – važiuoti ant galinio rato. Tada viskas ir prasidėjo. Pradėjau treniruotis, mokytis naujų triukų. Buvo labai įdomu, supratau, kad pradėjau daryti tai, kas man labai patinka ir domina. Tuomet, kai jau mokėjau daugiau triukų, nutariau dalyvauti varžybose.
– Paauglystėje jau buvote aktyvus varžybų dalyvis. Ar pažintiniai gyvenimo džiaugsmo nuotykiai: merginos, vakarėliai, kita paaugliška laisvalaikio veikla nebuvo tas uždraustas vaisius, kuris varžė potencialą ir galimybes?
– Tikrai negaliu teigti, jog paaugliams būdinga veikla man buvo uždraustas vaisius. Tuo metu dar nesupratau, koks šis sportas yra rimtas. Todėl aktyviai dalyvavau vakarėliuose, leidau laiką su draugais. Tačiau vėliau supratau, jog viskas turi būti kitaip.
– Papasakokite apie savo pagrindinius pasiekimus su motoroleriu.
– Manau, kad pagrindiniai pasiekimai su motoroleriu yra šie: 2010 metais Baltijos šalių čempionate užėmiau 5 vietą, o 2011 metais tapau Baltijos šalių čempionu.
– Kada iš motorolerio persėdote ant motociklo? Koks buvo tavo tikras pirmas motociklas? Tiems, kas mažai žino, trumpai, iš praktinės patirties, papasakokite kuo ir kaip stipriai skiriasi motoroleris nuo motociklo?
– Motociklą įsigijau 2011 metais, kai jau motoroleris pasirodė per mažas. Pirmasis mano motociklas buvo „Kawasaki ZX6R“, 2005 metų, tačiau 2013 metais nusipirkau tokį patį, tačiau 2003 metų. Visų pirma, motociklas ir motoroleris skiriasi svoriu ir dydžiu (motoroleris sveria 70-80 kg, o motociklas apie 200 kg), motoroleris yra su automatine pavarų dėže, o motociklas – su bėgine, todėl motociklu sudėtingiau naudotis bei reikia papildomų investicijų jo tobulinimui.
– Tai ar tiesą sako memas, kad turint motociklą, iš kairės ir iš dešinės būriuojasi bent po 2 merginas?
– Nežinau, ar galiu sutikti su tuo, jog kai turi motociklą, būriuojasi merginos, o ir dėmesį kiekvienas skirtingai supranta, bet per varžybas tikrai būna nemažai merginų, norinčių autografo ar nuotraukos drauge.
Mano mėgstamiausias motociklo modelis iš tų, kuriuos esu turėjęs, yra „Kawasaki ZX6R Ninja“
– Kiek motociklų – įskaitant motorolerius – iš viso esate turėjęs? Kurie modeliai mėgstamiausi ir kodėl? Ar pirkote ir perkate naudotus motociklus?
– Iš viso esu turėjęs tris motorolerius ir tris motociklus. Mano mėgstamiausias motociklo modelis iš tų, kuriuos esu turėjęs, yra „Kawasaki ZX6R Ninja“, nes man asmeniškai tai patogiausias ir patvariausias motociklas. Pirkau, perku ir pirksiu naudotus motociklus. Kodėl gi ne? Tačiau detales dažniausiai perku visiškai naujas ir kokybiškas.
– Jei finansai (ar rėmėjai) leistų, jei turėtumėte visas galimybes, kokį motociklą pirktumėte?
– Jei leistų finansai, arba rėmėjai, tai pirkčiau „Kawasaki ZX6R“ 2016 metų.
– Papasakokite apie įprastą dienos režimą?
– Nuo rudens iki pavasario, kai studijuoju, gyvenu Vilniuje, taigi kiekvieną dieną lankausi sporto salėje ir studijuoju, o savaitgalius leidžiu gimtąjame mieste treniruodamasis su motociklu. Vasaros metu dienas leidžiu treniruočių aikštelėje – paprastai per dieną su motociklu treniruojuosi du kartus, žinoma, randu laiko pasitreniruoti fiziškai.
– Kokie ilgalaikiai tikslai motoakrobatikoje?
– Siekiu išmokti dar daugiau naujų triukų, juos atlikti kokybiškai bei gerai, taip pat siekiu kuo geriau pasirodyti pasaulio bei tarptautiniuose čempionatuose ir niekada neprarasti motyvacijos bei noro.
– Kokius rutininius veiksmus atliekate per dienas? Taip pat domina mityba, miego režimas ir kaip balansuojate sportą, universitetą su laisvalaikiu?
– Dienomis, kai nesitreniruoju, atsikeliu anksti ryte, keliauju į paskaitas, o po paskaitų – į sporto salę. Vakare, grįžęs namo, pavakarieniauju ir einu daryti darbus. Kai reikia treniruotis – ryte atsikeliu, padarau mankštą ir važiuoju į aikštelę. Ten dažniausiai praleidžiu visą dieną iki pat vakaro, žinoma, padarau pertraukas. Vakare, kai jau grįžtu namo, nebesinori nieko tik gult į lovą.
Man mitybą bei treniruotes (kurias atlieku sporto salėje) sudarė mano treneris pagal mano kūną ir norus. Mano treniruotės pritaikytos būtent išvermės lavinimui, kojų, rankų stiprinimui. O valgau irgi skanų maistą: vištieną, jautieną, daržoves, ryžius, varškę, kiaušinius.
Miego režimo nėra pastovaus, kadangi darbo dienomis kartais tenka nemiegoti iki išnaktų, o keltis anksti, o savaitgaliais galiu nueiti anksti miegoti. Žinoma, būtų daug geriau, jeigu miego režimas būtų pastovus ir suderintas, tačiau šiuo metu tam galimybių nėra.
– Kaip kyla naujų triukų idėjos?
– Nauji triukai neatsiranda „iš niekur“. Domiuosi šiuo sportu, stebiu kitų motoakrobatų video klipus. Tuomet, kai pamatau kažką naujo, įdomaus, bandau atkartoti ir pats. Nėra taip, kad vienas motociklininkas moka ir daro absoliučiai visus triukus, kurie yra sugalvoti. Viskas išmokstama paeiliui, iš lėto. Kai jau matau, kad reikia mokytis kažką naujo, kai jau visi išmokti triukai atidirbti ir „apšlifuoti“, galima mokytis kažką naujo. Tuo ir įdomus šis sportas – visada yra ką mokytis.
Nėra taip, kad vienas motociklininkas moka ir daro absoliučiai visus triukus, kurie yra sugalvoti. Viskas išmokstama paeiliui
– Pristatykite šiuo metu geriausią motoakrobatikos sportininką ir papasakokite apie atotrūkį tarp jo ir jūsų: kiek didelis, ar jaučiatės pajėgus tą lygį pasiekti, ar dažnai dalyvaujate vienodose varžybose?
– 2015 metais pasaulio čempionatą laimėjo Marcinas Glowacki. Bet šiame sporte nėra taip, kad tas, kuris laimi kažkokį čempionatą, ir yra pats geriausias to sporto atstovas. Taip pat ir kiekvienos varžybos, nors ir atrodo vienodos, bet skiriasi reikalavimai, ką reikia parodyti, ko ne. Aš manau, kad geriausio vardą reikia užsitarnauti sunkiu darbu, didele motyvacija, pastangomis, triukų gausa, jų atlikimo technika. Pats irgi dalyvavau pernai metų pasaulio čempionate – užėmiau 14-tą vietą.
– Kokiose motoakrobatikos varžybose dar nesate dalyvavęs, bet kuriuose dalyvauja geriausi? Ko reikia ar trūksta, kad būtumėte pakviestas?
– Dalyvauju visose motoakrobatikos varžybose, kuriose tik turiu galimybę dalyvauti. Vasarą nusimato labai daug varžybų užsienyje, tikiuosi, jog visose pavyks sudalyvauti. Į visas varžybas gaunu kvietimą, nėra taip, kad varžybų organizatoriai pagal kažką skirsto, o tu tiesiog nori – dalyvauji, nori – ne. Aš stengiuosi sudalyvauti kur kviečia, tačiau ne visada pavyksta dėl įvairių priežasčių: traumos, svarbūs įvykiai ir kt. Dar būna taip, kad tuo pačiu metu vyksta keletas varžybų, o tada jau tenka rinktis ir galvoti, kuriose dalyvauti būtų geriausia bei naudingiausia.
Šis sportas reikalauja labai daug kantrybės. Be jos nepavyks joks triukas
– Kiek daug motoakrobatikoje vaidina psichologija? Kaip susitvarkote su jauduliu prieš varžybas?
– Šis sportas reikalauja labai daug kantrybės. Be jos nepavyks joks triukas. Taip pat daug užsispyrimo. O jaudulys, manau, labai normalus dalykas. Juk net pats garsiausias dainininkas, prieš lipdamas į sceną, jaudinasi. Nes jeigu nesijaudintų, jau būtų nelabai normalu. Taip pat ir aš – prieš finalinį važiavimą labai jaudinuosi. Dreba rankos, pykina. Tačiau aš stengiuosi nesusikoncentruoti į jaudulį, galvoju apie kitus dalykus ir taip su juo kovoju.
– Ar kelionėse būna laiko pažinti pačius miestus? Ar tai domina?
– Labai norėčiau kada nors, važiuojant į varžybas, aplankyt ir pačio miesto lankytinas vietas, pažint miestą daugiau. Labai įdomu, visgi kita šalis. Kol kas dar neteko to padaryti. Žinoma, kažkiek pamatau, visgi ir laisvo laiko būna. Bet norint pamatyt, pažint miestą geriau, reikia papildomų pajamų ir daugiau laiko.
– Papasakokite įsimintiniausią istoriją iš kelionių.
– Įsimintiniausia istorija ta, kai su tėčiu buvau varžybose Bulgarijoje. Jau po varžybų, važiuojant namo, navigacija nuvedė ne tuo keliu. Atsidūrėme didžiausiame rugių lauke, aplinkui nieko nebuvo.
– Ar turi motociklų pasaulyje žmonių, į kuriuos lygiuotumėtės?
– Yra motoakrobatas Aras Gibieža, į kurį, manau, lygiuojasi visi lietuvaičiai, kurie važiuoja motociklu. Jis labai daug pasiekė šiame sporte.
– Ar baigęs magistrą planuojate dirbti pagal specialybę? O gal planuojate savo gyvenimą sieti su motociklais ir šia industrija, kai būsite per senas triukams?
– Niekada nežinau, kaip bus ateityje – kaip seksis su motoakrobatika ar kas bus po to, kai baigsiu mokslus. Labai norėčiau dirbti pagal savo specialybę, tačiau kartu noriu ir toliau važiuoti ir dalyvauti varžybose. Tikiuosi ir toliau pavyks derinti šiuos dalykus.
– Kokie jūsų ilgalaikiai tikslai kalbant apie visas gyvenimo sritis? Ko nori iš gyvenimo?
– Dabartiniai mano tikslai yra pabaigt mokslus, pradėti dirbti pagal specialybę, tai pat ir toliau važiuoti motociklu, dalyvauti varžybose, užimti aukštas vietas, keliauti. Vėliau, žinoma, norėčiau ir šeimos. Kitaip sakant, noriu visų žmogiškų dalykų – jų ir siekiu.
