Į Budapešte prasidedantį ralį trys Lietuvos verslininkai – Karolis Sankauskas, UAB „Projektavimo sprendimai“ vadovas, Mindaugas Vanagas, nekilnojamojo turto bendrovės „Citus“ vadovas, ir Algirdas Talutis, restoranų tinklo „Talutti“ vadovas – išsirengė ne pačiu naujausiu „Nissan Patrol“ automobiliu, parengtu išbandymams smėlynuose. 15min prieš iškeliaudami pasakojo, kad tyčia rinkosi populiarų modelį, kad jeigu ką, jam nebūtų sudėtinga rasti dalių Afrikos glūdumoje.
Didelių tikslų trijulė sau nekėlė – svarbiausia buvo pasiekti finišą ne paskutiniams ir patirti kiek įmanoma daugiau nuotykių. Panašu, kad abu tikslus jiems pavyko įgyvendinti: preliminariais duomenimis „Black Hole“ pasivadinęs ekipažas finišavo 8-i, o nuotykių tiek, kad pasakojimų apie patirtis užteks mažiausiai metams.
Lenktyniavo su neveikiančiu GPS
Nors oficiali ralio pradžia – Budapešte, pasirinkti tašką, iš kurio startuoja, ralio dalyviai galėjo ganėtinai laisvai. Tad, pasakojo K.Sankauskas, jų ekipažas nusprendė startuoti Budapešte, tačiau netrūko ir tokių, kurie pasirinko starto galimybę Maroke. Į Afrikos pusę visi trys su „Nissan Patrol“ persikėlė iš uosto Genujoje, Italijoje.
„Atplaukėme ir tiesiai į muitinę. Jokios tvarkos, visiškas chaosas, kalbama tik prancūziškai arba arabiškai. Tad vietoje 2 valandų, čia praleidome visas 6 valandas ir pavėlavome į pirmąjį reikalingą tašką Maroke“, – stresą kelionės pradžioje prisiminė K.Sankauskas.
Šiaip ne taip reikalingą kelionės vietą pasiekęs ekipažas suvokė, kad jų GPS įranga, ralyje naudojama sekant, ar ekipažai pasiekė reikiamus tarpinius punktus neveikia. Įranga buvo pakeista, tačiau taškai, pasakojo verslininkai, taip ir pradingo.
„Visą skubėjimą atpirko važiavimas ypač vaizdingais keliais, matėme oazes, serpantinus, kaimelius su nuolat besišypsančiais žmonėmis. Keliai šioje atkarpoje buvo tokie, kad akimirkomis jais vienu metu galėjo važiuoti tik vienas automobilis – prasilenkti nebūtų pavykę niekaip“, – dalijosi įspūdžiais „Black Hole“ ekipažo narys.
Anot K.Sankausko, teko važiuoti ir tokiomis vietomis, kur vienas ekipažo narių turėjo išlipti ir aiškinti, kaip važiuoti, mat kelkraščio, skiriančio lietuvių komandą nuo stataus skardžio, plotis buvo 10-30 cm.
Nepaisant iššūkių ir išbandymų, pasiekus ralio stovyklą antrą kartą paaiškėjo, kad net naujai įduotas GPS prietaisas neveikia taip, kaip turėtų – gedimas susijęs su jo antena, tad antrą kartą surinkti taškai lietuviams neįskaitomi.
„Vadinamojoje „Racing“ kategorijoje, kurioje lenktyniavo mūsų ekipažas, buvome vieninteliai lietuviai. Keista tai, kad drauge su mumis važiavo ir, pavyzdžiui, „Tesla Model X“ ekipažas, kurio vairuotojas akcentavo, kad jis važiuoja tik asfaltuotais keliais ir, jeigu ką, visuomet drauge su savimi turi generatorių elektromobilio baterijos įkrovimui“, – stebėjosi pašnekovas.
Visgi rimtai iššūkiui pasiruošę verslininkai prisipažino, jog pradžioje atrodė, kad besiruošdami lenktynėms perlenkė lazdą: nors konkurentai buvo stiprūs, juos lenkti nebuvo itin sudėtinga, o ir ne vienas ralio dalyvis pastebėjo, kad „Nissan Patrol“ – parengtas kur kas rimtesnėms bekelės varžyboms.
Kupranugarius viliojo lietuviška juoda duona
K.Sankauskas pasakojo, kad kas vakarą teko nakvoti vis kitoje Afrikos vietoje, tad padedami afrikiečių, jie išradingai pasveikino Lietuvoje likusį bičiulį. Drauge su vietos gyventojais įrašė ne tik vaizdo įrašą drauge su vietiniais gyventojais, bet ir sukūrė savotišką atviruką.
„Smagiausia buvo tai, kad nebuvo jokių monotiniškų vaizdų, o vietos gyventojai buvo taikūs ir labai draugiški. Mums važiuojant per kaimelius vaikai bėgdavo iš paskos kaulydami smulkių suvenyrų, o suaugusieji šypsojosi ir modavo mums. Tikrai nesitikėjau, kad viskas bus taip gerai“, – sakė lenktynių dalyvis.
Keliaudami smėlynais „Black Hole“ ekipos nariai nusprendė sustoti pamatę kupranugarių kaimenę. Pasirodo, lenktynių dalyviams kilo noras juos pamatyti iš arčiau ir pamaininti juoda lietuviška duona. K.Sankauskas juokėsi, kad kupranugariai šios duonos ragauti subėgo iš visų pakampių, tačiau duonai pasibaigus nusprendė pasielgti taip, kaip ir galima buvo tikėtis – pasispjaudyti.
Dar vienas lietuvius Afrikoje nustebinęs dalykas – kainos Anot K.Sankausko, jos kažkuo primena Ukrainą, kurią giria dėl pigumo. Didžiausias kontrastas – automobilių serviso paslaugos. Lenktyninis „Nissan Patrol“ vietos dirbtuvėse buvo nuplautas už 2,5 euro, tepalus pakeitė ir patikrino – už dar 4 eurus. Degalai – maždaug 80 euro centų. Tiesa, kas kita – viešbučiai. Štai su tariamai balta patalyne, tik šaltu vandeniu ir be jokių pusryčių kambarys trims nakčiai – 100 eurų.
Įveikė senojo Dakaro kopas
Raliui persiritus į antrąją pusę ekipažui pasiekus Mauritaniją, teko įveikti ir klampius smėlynus bei aukštas kopas. Pirmoji verslininkų pamoka kainavo 2 valandas kapstymosi ir stovėjimo vietoje.
„Visgi imant bendrai, mus lydėjo sėkmė. Klimpome, tačiau mus išmokė išsikapstyti, tai ganėtingai greitai iš smėlynų išsivaduodavome. Mūsų klasėje daugeliui sekėsi gerokai sunkiau nei mums“, – sakė K.Sankauskas.
Ralio dalyviams, spėjusiems įprasti prie viešbučių kitomis dienomis, čia teko nakvoti bivakuose be jokių įprastų patogumų. Visgi didžiausią įspūdį lietuviams paliko pavojingai stačios kopos.
„Atrodo, kad važiuodavome kone neįveikiamu keliu, bet kažkaip vis pravažiuodavome. Kai suvokėme, kad įveikėme buvusią tikrojo Dakaro ralio trasą, kilo minčių, kad galbūt verta savo jėgas išbandyti ir šiame ralyje, mat čia svarbiausia ne aklai lėkti pirmyn, bet ir tausoti techniką, pasirinkti teisingą kelią ir kiti veiksniai, kuriuos tikrai galėjome suvaldyti“, – svarstė pašnekovas.
Mauritanijos smėlynus įveikti bandančius ekipažus lydėjo šios šalies kariai, apsiginklavę naujais visureigiais. Tiesa, pastarieji, akivaizdu, ne itin padėjo, mat lietuviams teko ne tik ištraukti įklimpusius karius, bet ir pripūsti jiems padangas, pasidalyti vandeniu ir pan.
„Įdomiausia, kad negirdėjome jokio „ne“, kai paprašėme leisti palaikyti ginklus, pasimatuoti amuniciją. Svarbiausia buvo nefiksuoti jokių nuotraukų su kariais“, – stebėjosi pašnekovas.
Visgi smėlynai kartą išsigąsti privertė ir lietuvišką ekipažą – šis tarp kopų pasiklydo. K.Sankauskas neslepia, jog galvojo, kad štai taip ralis ir pasibaigs, visgi šiaip ne taip pavyko atrasti reikiamą kryptį ir kelią bei prisijungti prie kitų ekipažų.
„Keistas jausmas, kai išlipi iš mašinos ir žinai, kad niekur aplink nieko nėra ir jeigu kažkas nutiks, be palydovinio ryšio išsiversti nepavyks“, – šypsojosi K.Sankauskas.
Ir sužavėjo, ir šokiravo
Mauritanija „Black Hole“ ekipažui paliko gilį įspūdį. Pirmiausia įstrigo šios šalies skurdas ir, nepaisant jo, šypsenų gausa. Drauge – meilė „Mercedes-Benz“ markei. Anot lietuvių, matyt, kas trečias automobilis čia buvo būtent šio Vokietijos gamintojo.
A.Talutis prisipažino, kad jam labiausiai užkliuvo higienos trūkumas.
„Pavyzdžiui, mėsa pardavinėjama gatvėje, nuolat aplipusi musėmis ir dulkėmis. Kadangi aplink miestelius vien šiukšlės, gyvūnai čia ėda jas, neretai čia pat ir nugaišta, tačiau vietos gyventojams tai nė kiek nekliūva“, – pasakojo jis.
Viename miestelių komanda sutiko Ali – vietinį, bene vienintelį mokantį angliškai, ir dirbantį gidu. Per vieną darbo dieną jis uždirba 30-40 eurų, ir, sakė lietuviai, tikrai džiaugiasi gyvenimu. K.Sankauskas juokėsi, kad būtent čia dažnai kartojamas posakis, kad už pinigus Afrikoje galima viskas, nes netgi pareigūnai prašo dovanų.
Tiesa, būtent pareigūnai ar kariškiai pirmieji skubėjo padėti nelaimės ištiktiems lenktynių dalyviams. Pavyzdžiui, lietuvių „Dyler“ komandos ekipažui pavyko sutarti su kariais, kad jie atvežtų lenktynių dalyviams degalų, mat šių bakas netikėtai ištuštėjo.
„Aišku, už 20 litrų teko pakloti gal 100 eurų, tačiau plano B jie neturėjo“, – vertino K.Sankauskas.
Neskuba sakyti „taip“
Daugiau nei 8 000 kilometrų visureigiu įveikę verslininkai pasakojo, kad didelių rūpesčių turimas „Nissan Patrol“ jiems nekėlė, tik kartas nuo karto dingdavo dalis šio galios.
Ir, nors prieš startą trijulė pasakojo, kad tikrai nėra mechanikai, ir mokėsi tik svarbiausių automobilių remonto dalykų, ieškodami priežasties, kodėl dingsta variklio galia, jie, pasak K.Sankausko, pakeitė ne vieną detalę, galėjusią lemti problemą, tačiau surasti atsakymo, kas vyksta su automobiliu, nepavyko.
„Tad važiavome trasą įveikdami per 12-18 valandų, labai mažai miegodami, tačiau tikrai buvo smagu, – apibendrino K.Sankauskas. – Leistis į tokį nuotykį metų pradžioje išties buvo labai geras sprendimas.“
Tiesa, kol kas lietuviai nesiryžta pasakyti tvirto „taip“ sunkiausiu pasaulyje vadinamam Dakaro raliui Pietų Amerikoje. Pasak jų, idėją reikėtų apsvarstyti ir įvertinti, tačiau minčių apie tokį iššūkį tikrai yra.
