Tad nebuvo nuostabu, kad šįmet iš „Original by Motul“ užsiregistravusių kone pusė buvo apskritai Dakaro naujokai. Nenuostabu, kad panoro dalyvauti ir dvi moterys. Nors ispanė Sara Garcia, pirmajame savo Dakare važiavusi kartu su sutuoktiniu, pasitraukė po trečiojo ruožo, 39-erių rusė Anastasiya Nifontova iškovojo 9-ą vietą bendroje įskaitoje iš likusių 16 „vienišių“ klasės važiuotojų. Kiek anksčiau kalbinome sportininkę, kuriai tai – jau antrasis Dakaras.
– Jūs dalyvavote ir sėkmingai finišavote 2017-ųjų Dakare kaip pirmoji moteris rusė. Koks jausmas būti pirmąja? Kokio dėmesio sulaukėte pasaulio ir savo šalies žiniasklaidoje?
– Visada malonu, nors ir labai atsakinga būti pirmąja. Nemanau, kad pasauliniu mastu gavau dėmesio daugiau negu bet kuri kita Dakare dalyvaujanti moteris, bet, žinoma, Rusijoje dėmesio tikrai netrūko. Esu pirmoji rusė – nesvarbu, motociklų, keturračių, automobilių ar sunkvežimių įskaitose – kuri dalyvavo Dakaro ralyje.
– Kokia patirtis Jūsų pirmajame Dakare paliko didžiausią įspūdį? Kuri akimirka buvo sunkiausia? Ir kas buvo didžiausias atpildas, kurį gavote iš tos patirties?
– Didžiausią įspūdį paliko tai, kad tai buvo labai sunkios lenktynės. Iki tol dalyvavau skirtinguose raliuose, taip pat ir dviejose „Africa Eco Race“ lenktynėse, kurios irgi visiškai nelengvos, bet net negalėjau įsivaizduoti, kad Dakaras yra toks sunkus. Sunkiausias dalykas buvo gauti leidimą dalyvauti Dakare ir pakilti ant starto podiumo. Du mėnesiai prieš ralį turėjau problemų su FIM dėl dopingo, dėl ilgai užtrukusio mano medicininio gydymo. Ir žinoma, pats nuostabiausias atlygis buvo finišuoti Buenos Airėse po dviejų savaičių šiame sunkiausiame iššūkyje.
– Sklinda kalbos, kad dėl dopingo istorijos prieš 2017-ųjų ralį Jūs negalėjote dalyvauti 2018-aisias. Papasakokite šią istoriją, kokia ji yra iš tiesų?
– Nedalyvavau 2018-aisiais, nes negalėjau rasti finansavimo. Nuo mokyklos laikų turiu sveikatos problemų – stiprius galvos skausmus dėl insulino atsparumo sindromo ir metų metus specialiai gydausi. 2016-ųjų sausį WADA įtraukė meldoniumą į draudžiamų medžiagų sąrašą ir aš nežinojau, kad vienas iš mano vartojamų medikamentų turėjo šios medžiagos (turėtum būti gydytoju, kad žinotum tokius dalykus) ir tęsiau man įprastą gydymą.
Tiesą sakant, kai siunčiau prašymą naujai FIM licencijai 2016-ųjų sezonui, mūsų nacionalinė motociklų federacija turėjo patikrinti ir patvirtinti mano sveikatos formą, kur turėtų būti įrašyta visa mano medicininė istorija. Bet jie to nepadarė ir išdavė licenciją be jokių klausimų. Taigi, kai paskutiniame cross-country ralio pasaulio čempionate Maroke man atliko dopingo testą ir buvo rastas meldoniumas mano organizme, tik aš viena buvau dėl to atsakinga.
Po to turėjau kelis pačius baisiausius mėnesius savo gyvenime: beveik nemiegojau, nevalgiau bandydama įrodyti savo teisę lenktyniauti. Neturėjau lėšų pasamdyti profesionalių teisininkų, taigi viską įrodžiau pati su šeimos ir artimų draugų pagalba. Man sugrąžino licenciją 5 val. ryto administracinių patikrinimų dieną. Taigi kai užvažiavau ant starto pakylos, buvau pats laimingiausias ir labiausiai išsekęs – fiziškai ir psichologiškai – žmogus pasaulyje. Iki šiol nežinau, kaip aš sugebėjau finišuoti savo pirmajame Dakare 2017-aisias po tokios kovos su teisininkais ir gydytojais.
– Šiais metais, kartu su ispane Sara Garcia jūs esate pirmosios motociklininkės moterys, Dakare dalyvaujančios Malle Moto klasėje. Kodėl Jūs nusprendėte dalyvauti „Original by Motul“ kategorijoje?
– Pagrindinė priežastis buvo ta, kad aš norėjau iškelti sau iššūkį iki maksimumo. Jeigu man pavyks finišuoti šioje klasėje iš pirmo karto, tada turėsiu susirasti kažką įdomesnio.
– Kaip ruošėtės dalyvauti šioje klasėje? Ar skirtingai negu savo pirmajame Dakare?
– Iš esmės, pasiruošimas nelabai skyrėsi nuo pirmojo karto. Vienintelį dalyką, kurį pridėjau buvo mechaniniai pratimai. Labai daug treniravausi su savo mechaniku, kad atlikčiau visą būtiną motociklo aptarnavimą. Buvo išties įdomu. Savo motociklizmo karjeros pradžioje prie motociklų aš nemažai krapščiausi pati, bet dabar turėjau išmokti daug naujų dalykų, susijusių su ralio motociklu.
– Kur paprastai Jūs važinėjate, treniruojatės, lenktyniaujate?
– Deja, Maskvoje nėra kur važinėti raliui skirtu motociklu, taigi aš treniruojuosi tik motokroso trasoje. Dėl to geriausios treniruotės yra tiesiog lenktynės ar kai kurie Cross-Country pasaulio ralio čempionato etapai, tarkime Abu Dabyje, Katare, Maroke ir Albanijos ralis su mažesniu motociklu. „Africa Eco Race“ ralio maratonas taip pat man suteikė vertingos patirties. Man labai patinka pastarasis ralis, nes jame jaučiu tikrą ralio dvasią.
– Paminėjote „Africa Eco Race“, ar galėtumėte palyginti šį ralį su Pietų Amerikos Dakaru?
– Tai yra du visiškai skirtingi renginiai. Dakaras yra labiau apie sportą ir išgyvenimą. AER yra apie „senosios mokyklos“ rally-reidus.
– Kuriais motociklininkais Jūs žavitės labiausiai, o kurie yra Jūsų geriausi draugai?
– Aš žaviuosi visais greitais ralių važiuotojais, nes šiame sporte tu privalai turėti daugybę įgūdžių – tik vairuoti nepakanka. Taip pat reikia puikiai naviguoti, būti geru mechaniku, atletu ir taktiku. Daugelis kolegų, su kuriais susipažinau per ralius yra mano draugai, mes dažnai plepame Facebook'e ar Intagram'e ir pralinksminame vienas kitą lenktynių metu.
– Apibūdinkite tobulą pasivažinėjimą motociklu.
– Dykuma ir didelės kopos iki pat horizonto. Ankstyvas rytas, pirmieji saulės spinduliai slenka per smėlyną. Važiuojame visą dieną su draugais – palikdami provėžas minkštose kopose.
– Jūs taip pat esate mama, žmona ir vadovė. Kaip atrodo Jūsų įprasta diena nuo ryto iki vakaro? Ar yra dienų, kai nevažiuojate motociklu?
– Deja, be treniruočių, aš turiu tiek daug veiklos, tad motociklas yra man kaip atostogos. Atsikeliu, papusryčiauju su vaikais, tada einu su savo 6-erių metų sūnumi į darželį, vėliau – į darbą – į mūsų šeimos mažą motociklų parduotuvę, ten dirbu ofise, kartais rašau straipsnius motociklų žurnalams, o kartais visa dieną dirbu kaip TV programų kūrėja ir vedėja. Taip pat kartą per savaitę vedžiau radijo laidą.
Kai turiu laisvo laiko, per dieną skiriu 2 valandas funkcinėms treniruotėms. Motociklų sezono metu – kuris Maskvoje yra nuo balandžio ir baigiasi spalio viduryje – stengiuosi išvažiuoti. Bet kadangi tai užima visą dieną ir jeigu galiu tam skirti 3 dienas per savaitę – puiku, bet dažniausiai tenka apsiriboti dviem. Vakarais – laikas šeimai, vaikams.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Kai mokiausi mokykloje buvau profesionali kalnų slidininkė, todėl slidinėjimas yra mano mėgiamiausias hobis. Man taip pat patinta vandens motociklai, jėgos aitvarų sportas, nardymas ir fotografija.
– Ar šis fizinis talentas yra Jūsų genuose?
– Nežinau, bet nuo ankstyvos vaikystės negalėdavau ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Netgi dabar, kai atostogaujame su šeima aš visada dairausi aplinkui kokio nors veiksmo.
– Esate moteris sporte, kur didžioji dauguma – vyrai. Ar esate susidūrusi su kokiu nors netinkame elgesiu iš priešingos lyties atstovų per tuos 20 metų, kai vairuojate motociklą?
– Niekada nepastebėjau jokio blogo požiūrio į mane dėl mano lyties. Rally-raidų pasaulyje daugelis žmonių yra „aukštesnės kartelės“ ir man patinka čia būti mergina.
– Netgi per varžybas Jūs pasidažote akis ir visada esate su dailiu manikiūru. Kodėl?
– Žinoma, aš naudojuosi moteriškomis grožio užuominomis. Kodėl? Ar gi tai neaišku? Aš esu moteris!
