– Tomai, kodėl būtent kariuomenė – anksti nubudęs pašaukimas?
– Mano močiutė visada sakydavo: „būk arba kariškis, arba kunigas“. Kunigas greičiausiai iš manęs būtų ne koks, tad liko vienas variantas. Nors iš tiesų apie kariuomenę pradėjau galvoti tik pabaigęs vidurinę mokyklą. Tai nebuvo svajonė nuo vaikystės, nors kaip ir visi tuometiniai vaikai žaidžiau kieme karą, bet nesvajojau tapti kariškiu. Po mokyklos pradėjau rimčiau galvoti apie močiutės žodžius. Nusprendžiau atlikti privalomąją tarnybą, o jai einant į pabaigą mūsų paklausė ar nenorėtume pasilikti profesionalioje kariuomenėje. Tuomet nusprendžiau, kad tai bus mano gyvenimo dalis.
– Kodėl būtent tokia veikla, tokia specialybė?
– Kariuomenė, kaip ir visuomenė, tarsi variklis iš daug mažų dalelių. Aš tik sraigtelis šiame variklyje, bet visi žinom, kad nereikalingų detalių variklyje nėra, taip ir kariuomenėje. Darai tai, ką moki, ir stengiesi atlikti tai kaip įmanoma geriau. Man patinka jaustis dalimi kažko didelio. Maloniausias dalykas kai tau paskambina ir pasako, kad tavo atliktas darbas yra puikus. Tai ir yra dėl ko tarnaujame ir dėl ko stengiamės.
– Koks jūsų šeimos požiūris į tokį darbą?
– Mano šeima žino, kad mano tarnyba gali pareikalauti tam tikrų aukų. Mano žmona ne visada džiaugiasi kai kuriais dalykais, bet ji supranta, kad tai ne vien nuo manęs priklauso. Ji protinga mergina, tik nežinau kaip ji mane išsirinko?
– Kas paskatino dalyvauti projekte „Karys-lenktynininkas“?
– Šis projektas tarsi žaibas iš giedro dangaus. Nesitikėjau tokios galimybės. Mano visi draugai žino, kad automobilių sportas mano kraujyje. Prieš kokius 5 metus aš sau esu pasakęs, kad aš tikrai savo gyvenime sudalyvausiu bent viename ralio etape, tad kai tik sužinojau apie šį projektą, aš net nedvejodamas užpildžiau anketą. Tai gali būti gyvenimo šansas įgyvendinti savo svajonę.
– Trauka automobilių sportui, ar ją jautėte visada?
– Automobilių sportas traukia viskuo: nuo benzino kvapo iki to malonaus adrenalino pojūčio, kurį jauti kai važiuoji gerai ir greitai. Patirties lenktynėse neturiu, išskyrus kompiuterinius žaidimus. Turėjau galiniais ratais varomą automobilį, su kuriuo beprotiškai patiko driftas. Važiuodavau į aerodromą ar į kokią uždarą aikštelę ir bandydavau surasti automobilio ir savo ribas.
Kariuomenė – tai ne vien ginklai, taktika, tai žmonės, kurie ruošiasi tam, ko geriau niekada nebūtų
Su visais savo automobiliais esu daug treniravęsis, kai ką net teko panaudoti žiemą, kai netikėtai pradėjo automobilis slysti. Kai kas sako, kad tai tik akimirka ir tu nieko negali padaryti, bet kai turi kažkokios patirties, tau iškyla visa variantų grandinė, ką tau reikia toje situacijoje daryti. Aš visą laiką tik už saugų vairavimą gatvėse, bet šiais laikais vis mažiau ir mažiau vietų, kur būtų galima atšviežinti savo vairavimo įgūdžius ar net pasisemti naujų.
– Lietuvą gąsdina emigracijos mastai. Kokia būtų jūsų žinutė lietuviams? Kur gimsta tas patriotizmas?
– Kariuomenė – tai ne vien ginklai, taktika, tai žmonės, kurie ruošiasi tam, ko geriau niekada nebūtų. Tai žmonės, kurie praleidžia laiką pratybose, šaudymuose ir dar bala žino kur, o ne su savo šeimomis ar draugais ir artimaisiais, bet jie tai daro tam, kad mes vis turėtume ir šeimas, ir namus, ir artimuosius.
Aš nesuprasdavau savo Tėčio, kai jis sakydavo, kad kvepia pavasariu ar rudeniu. Būdamas kariuomenėje, vieną šaltą, drėgną rytą aš pajutau tą kvapą, tokį, kurio nesumaišysi, tokį, kurio negali apibūdinti, bet supranti, kad būtent taip kvepia pavasaris. Tai yra dalis to, ką atlikdamas pareigą Tėvynei gali pajusti.
Kiekvienas žmogus ateidamas į kariuomenę atneša dalelę savęs. Norėdamas, kad kariuomenė tobulėtų ir vystytųsi, jaunimas privalo patys eidami ir atlikdami tuos kelis mėnesius trunkančią pareigą tobulinti ir vystyti šį variklį. Ir, kai žmonės supras, kad tai ne prievolė, o kiekvieno galimybė padaryti tai, kad jo artimieji jaustųsi saugūs, tada mes būsime saugūs.