Prioritetas – žiedinės lenktynės
Pirmą kartą Lietuvos čempionu „formulių“ F-1600 klasėje sportininkas tapo dar 1995 metais. 2013-aisiais Ramūnas triumfavo šalies čempionato „Baltic Open“ klasėje. Penkerius pastaruosius metus jis sėkmingai derino startus ralyje ir žiedinėse lenktynėse, nors pastarosios likdavo „antrame plane“. Prioritetu buvo ralis, tačiau ne pačios palankiausios permainos šių lenktynių techniniame reglamente privertė sportininką peržiūrėti prioritetus.
„Ralis visada buvo ir yra labai brangus sportas. Tad priėmiau sprendimą padaryti pertrauką ralio varžybose, bet pastarųjų dienų permainos, turinčios kiek atpiginti šį sportą, gali pakeisti situaciją – tikrai neatmetu galimybės grįžti. O dėmesį 2017 metais kryptingai skyriau „žiedui“, – dalijasi patirtimi 40-metis lenktynininkas.
R.Čapkausko teigimu, per keletą metų „Fast Lap“ lenktynių serija atgaivino šalyje žiedines lenktynes. Pasak jo, net „tarybiniais“ laikais, kai dalyvių būdavo nemažai, į vieną renginį „Nemuno žiede“ apie 130 automobilių retai kada susirinkdavo. O čia vien R3000+ klasės Lietuvos čempionato suvestinėje – 24 pavardės. Pirmas – Ramūnas Čapkauskas. Jis surinko 72 taškus, o artimiausią varžovą aplenkė net 32 – persvara daugiau nei solidi.
Tai sportininkui – jau 12-as šalies čempiono titulas, jeigu skaičiuosime sezono pergales Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatuose. Logiška, kad galima pridėti dar 4 kalnų lenktynių čempiono vardus, 6 triumfus ralio sezonuose, daugybę pergalių ilgų nuotolių lenktynėse, o pirmieji šalies čempiono vardai buvo iškovoti dar kartingo varžybose – Lietuvos čempionu čia R. Čapkauskas yra tapęs 5 sykius.
„Labai pakilęs varžybų lygis, žiniasklaidos dėmesys, tūkstančiai žiūrovų – organizatoriai „žiedą“ tikrai atgaivino. Todėl man buvo labai smagu lenktyniauti su ambicingu jaunimu. Matau, kad jie dažnai prioritetu vadina automobilio galią, tačiau „arkliai“ tikrai ne viską lemia. Mano vairuotas BMW automobilis tikrai nebuvo galingiausias, bet sezoną laimėjau. Smagu, kai jaunesni sportininkai ateina ir klausinėja, domisi – norisi, kad jų meistriškumas augtų, kad jie tobulėtų, greitėtų. Prisipažinsiu, kad šis „žiedo“ sezonas man patiko, todėl ateinančiais metais ginsiu titulą. Tiesa, tai padaryti bus nelengva, nes pasikeitė techninis mano klasės reglamentas, ir dabar varžovai bus dar greitesni“, – apie kitus metus kalba sportininkas.
Lenktynėse Palangoje žada intrigą
Dėl kito sezono startų ilgų nuotolių lenktynėse Ramūnas kol kas nėra visiškai apsisprendęs. Keletą pastarųjų metų jis buvo tapatinamas su „Aquila CR1“ automobiliu Palangos 1000 km lenktynėse.
„Esu labai dėkingas visiems partneriams, ypač Algirdui ir Andriui Ramanauskams, kurie mane prieš keletą metų pakvietė prisijungti prie šio projekto. Man tai buvo nauja patirtis ir tikrai labai įdomūs metai“, – sako Ramūnas.
Projektas, su kuriuo buvo sieta daug vilčių, deja, triumfu Palangos 1000 km lenktynėse taip ir nesibaigė. Labai greitas „Aquila“ sėkmingiausiai pasirodė 2016 metais, kai užėmė antrą vietą.
„Tai geras automobilis, tačiau jis reikalauja aukščiausio lygio mechanikų ir nepriekaištingo paruošimo. Pernai mums buvo pavykę beveik viską sustyguoti, iki pergalės trūko labai nedaug. Bet trūko. O šiemet vėl nepasisekė. Šių metų lenktynėse aš buvau tik vairuotojas – nemėgstu tokių situacijų, kai negaliu kontroliuoti pasirengimo, eigos ir pan. Kompanija Olandijoje, kuri turėjo paruošti mašiną startui, atrodo, viską padarė atvirkščiai. Todėl pats sau ir visiems kolegoms pasakiau, kad aš iš šito projekto traukiuosi ir daugiau šiuo automobiliu nelenktyniausiu“, – apie ne patį maloniausią sprendimą atvirauja R.Čapkauskas.
Tačiau Palangoje mes jį turėtume pamatyti. Jis bene vienintelis dalyvis, kuris nuo pat 2000-ųjų nėra praleidęs nė vienų lenktynių. Jo biografijoje ir pergalė 2007 metais.
„Palangoje laimi nebūtinai greičiausiu automobiliu važiuojanti komanda. Ten reikia stabilumo ir patikimumo. Palangos trasa – specifinė, aš tikrai žinau, kurie automobilio mazgai čia labiausiai apkraunami, kaip reikia paruošti techniką. Todėl vienas iš galvoje kirbančių planų – paruošti automobilį, kuris gal nelaimės kvalifikacijos, tačiau finiše gali būti pirmas: manau, kad dviejų vairuotojų komanda, mokanti važiuoti greitai ir tausojanti automobilį, gali būti sėkmės garantas. Juk turime nemažai pavyzdžių, kai čia laimėjo ne favoritai“, – apie galimą intrigą užsimena lenktynininkas.
Šiemet sportininkas sezono pabaigoje buvo jaunojo Justo Jonušio treneris ir komandos draugas: su talentingu 15-mečiu Ramūnas drauge važiavo ir Latvijoje, ir Estijoje. Ir atvirai prisipažino, kad Justas paliko jam ne pagal amžių racionaliai mąstančio ir puikiai techniką bei lenktynes išmanančio sportininko įspūdį.
„Šimtmečio ralis“
Kai 2015 metų rudenį Ramūnas Čapkauskas ir Žilvinas Juršys savo kolegas ralio lenktynininkus pakvietė į Elektrėnų apylinkėse vykusį „DHL Elektrėnai“ ralį, šio miesto meras Kęstutis Vaitukaitis spaudos konferencijoje prasitarė, jog 2018-aisiais, minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, Elektrėnuose vyks šimtmečio ralis.
Ši spaudos konferencijoje pasakyta užuomina tapo savotišku tikslu: kitais metais, antrą rugsėjo savaitgalį, Elektrėnai vėl taps lenktynių miestu.
„Turime ir labai gerą žinią – tai bus ir Lenkijos ralio čempionato etapas, todėl dalyvių būrys bus daug gausesnis“, – teigia varžybų organizatorius.
Automobilių sportas atsigaus
Per savo ilgą karjerą dalyvavęs daugelyje įvairiausių lenktynių, Ramūnas Čapkauskas tikisi, kad automobilių sportas atsigaus ir susigrąžins kiek priblėsusį populiarumą. 2002 metais pripažinto geriausiu Lietuvos lenktynininku teigimu, žiedinių lenktynių organizatoriai įrodė, kad galima privilioti ir daugiau nei šimtą dalyvių, ir daugybę žiūrovų.
Ir „Nemuno žiedas“, pasak R.Čapkausko, po truputį tvarkomas, o pati trasos konfigūracija yra unikali. Tuo, sako sportininkas, ir galima patraukti savo sportininkus, kurie tokioje techniškai sudėtingoje trasoje galėtų tobulinti įgūdžius, ir užsieniečius, kuriems tai būtų visai nauji potyriai ir išbandymai.
„Ralių organizatoriai tikrai padaro aukšto lygio renginius, kuriuos tik geriausiai žodžiais apibūdina čia atvykę užsieniečiai. Ilgų nuotolių lenktynių rinkoje mes, lietuviai, jau beveik du dešimtmečius regione diktuojame madas. Žmonėms šis sportas labai patinka. Lenktynininkai, aišku, mato ir kitą kiekvieno medalio pusę – šis malonumas yra labai brangus. Kartais negali paaiškinti, kodėl turi siekti dar vieno, kelinto ar keliolikto šalies čempiono vardo, negaudamas jokios „grąžos“. Nėra Lietuvos automobilių sporto rinktinės. Gal kartais iš federacijos norėtųsi daugiau dėmesio ir palaikymo. Tačiau manau, kad ir ateinančiais metais mes spausime „iki dugno“, – optimizmo nestokoja Ramūnas Čapkauskas.
