Per itin sudėtingas varžybas reikės įveikti penkis greičio ruožus, kurių kiekvieno ilgis gali būti nuo 60 iki 100 km.
Varžybų organizatoriai turi beprotišką tikslą – padaryti tokią trasą, kad varžybas baigtų tik vienas jų dalyvis, kad tik vienas žmogus „sumedžiotų vilką“, todėl parinktos trasos yra itin sunkios ir išdėstytos kalnuose, kur paprastai nėra jokio tradicinio kelio ir vietomis net sunku įsivaizduoti, kad ten dar gali kas nors pravažiuoti.
Dalyviai varžosi trijose klasėse: „Extreme“, „Crossover“ bei „Adventure“. Būtent „Crossover“ įskaitoje startuos keturi Lietuvos lenktynininkai, kuriuos varžybose lydės, esant reikalui padės bei bivuake po kiekvieno greičio ruožo lauks dar penki nariai. Tai „ATV fanai racing team“ komanda, kuri į šias varžybas vyks antrą kartą iš eilės.
2016 metais jie startavo trise: Tomas Kaubrys tuomet varžybų nebaigė priešpaskutiniame greičio ruože, Paulius Vaišneideris buvo 6-as, o Mindaugas Veiveris – 7-as. 2017 metais prie šios trijulės Rumunijoje prisijungs ir kartu su jais Lietuvos vėliavą veš Antanas Kanopkinas, kurio pagrindinis tikslas yra finišuoti, tačiau ambicijos užlipti ant pakylos irgi yra, kaip ir kitų komandos narių, kurie keliauja „medžioti vilko“.
Papildomai patobulinta technika
„ATV fanai racing team“ komanda šioms varžyboms ruošėsi itin kruopščiai ir po 2016 metais įgautų žinių bei patirties papildomai dar patobulino savo techniką.
Visi keturi lietuviai važiuoja su tokio tipo varžyboms ruoštais vienodais „Can-Am Outlander 1000 R“ keturračiais motociklais, varomais keturiais ratais. Beveik pusę tonos sveriantys keturračiai turi 1,0 litro variklį, išvystantį 89 AG.
Antanas ir Mindaugas savo keturračiams įtaisė po antrą gervę. Dabar ji bus ne tik priekyje, bet ir gale.
Taip pat šios komandos lenktynininkai palengvino variklio diržo keitimo procedūrą, apipjaustydami pakojų plastmases.
„Diržo nuėmimas yra sudėtingas remontas. Pirmiausia reikia nuimti pakojį, tada atsukti daugybę varžtų, nuimti dangtį. Tam reikia specialių įrankių, kuriuos vežtis su savimi yra sudėtinga, taigi radom sprendimą, kaip šį darbą palengvinti, nors įprastai diržą per tokio tipo lenktynes tenka keisti vos vieną kartą, bet niekada nežinai, kas gali nutikti, todėl sutaupyti laiko visada yra gerai“, – pasakojo Antanas Kanopkinas.
Taip pat lietuviai į varžybas vežasi savo gamybos vairo traukes, kurios per visą savo ilgį yra kampuotos, o ne apvalios. Dabar, norint jas pakeisti trasoje, bus paprasčiau. Atsukinėjant, raktą galima bus statyti bet kur, o jam prasisukus ar „nudrožus metalą“ vienoje vietoje, jį bus galima statyti į kitą vietą. Taip pat – patogesnis ir priėjimas. Gamyklinėse traukėse numatyta vos viena siaura vieta atsukimui. Atsargines traukes lenktynininkai vežasi specialioje daiktadėžėje, taip pat kiekvienas čia turi ir individualiai sau sudėliotą įrankių komplektą.
Esame matę, kaip rumunai į padangas deda plaukimo lazdas, skirtas mokymuisi plaukti, taigi mes padarėme tą patį.
Didžiausia problema per varžybas yra granatų gumos, jas suplėšyti yra pats lengviausias dalykas. Taip pat problemų būna ir su padangomis, kurias tokio tipo varžybose galima labai lengvai prakirsti.
„Mes naudojame tvirtas, sunkias, daugiasluoksnes padangas, kurios atsparesnės prakirtimams. Ten uolos, aštrūs akmenys, medžių rastai ir kitos kliūtys, todėl vietų, kur jas sugadinti, yra be galo daug. Esame matę, kaip rumunai į padangas deda plaukimo lazdas, skirtas mokymuisi plaukti, taigi mes padarėme tą patį. Tokiu atveju, visiškai išleidus orą iš padangos, ji dar normaliai laikosi ir galima važiuoti avariniu režimu iki tos vietos, kur pavyks susitikti su komandos techniniu automobiliu („Crossover“ įskaitoje leidžiama pagalba iš šalies, o „Extreme“ dalyviai neturi teisės į jokią pašalinę pagalbą, jiems gali padėti tik kitas „Extreme“ įskaitos lenktynininkas)“, – pasakojo Paulius Vaišneideris.
„Padangų remontui dar vežamės ir tradicines autoservisuose naudojamas virves, tačiau, pramušus storą padangą, skylė būna plati, todėl į ją dažniausiai tenka sukišti 6–10 virvių, o būna taip, kad to neužtenka ir reikia stovėti su nuleista padanga bei laukti atvykstančios pagalbos“, – pridūrė Antanas.
Paulius itin džiaugsmingai prisiminė vieną 2016 metų rato keitimo procedūrą, kai komandos mechanikai trasoje ją pakeitė greičiau nei per vieną minutę. Tuo metu Čekijos sportininkų sirgaliai stebėjosi ir laikė tai nesąžiningu veiksmu, nes padangą keitė trise: vienas kėlė keturratį, kitas atsukinėjo ratą, o trečias dėjo naują ratą ir jį prisukinėjo. Tačiau taisyklės to nedraudžia.
Dar vienas patobulinimas – tai du įspėjamieji mygtukai, siunčiantys signalą komandos mechanikams. Vienas jų reiškia: „Padanga – važiuoju“, kitas – „Sustojau ir nejudu“. Komandos techninis personalas per GPS mato, kur tuo metu yra lenktynininkas, ir su keturiais ratais varomu mikroautobusu juda padėti, stengdamiesi iki jo privažiuoti kaip įmanoma arčiau.
Techninio personalo pagrindinė misija – po dienos greičio ruožo paruošti techniką kitos dienos startui. Komanda į varžybas vežasi daug įvairių įrankių, atsargines padangas bei „kalną“ atsarginių detalių, iš kurių galima surinkti pusantro keturračio.
Beprotiškai sudėtingos trasos
Per varžybas bivuakas visą laiką būna įkurtas toje pačioje vietoje, o lenktynių dalyviai kiekvieną dieną startuoja vis į kitą pusę.
Organizatorius „padaro“ maršrutą ir jo varžybų išvakarėse nebetikrina. Jeigu per naktį nulūžo medis, nuslinko šlaitas, užriedėjo akmenys – tai lenktynininkų problema.
Trasose reikalingi puikūs navigaciniai sugebėjimai, ištvermė bei puikus keturračio valdymas net ir pačiose beprotiškiausiose vietose.
„Kalnuose yra tokia situacija, kad organizatorius „padaro“ maršrutą ir jo varžybų išvakarėse nebetikrina. Jeigu per naktį nulūžo medis, nuslinko šlaitas, užriedėjo akmenys – tai yra ne organizatoriaus, o lenktynininkų problema. Jie turi rasti būdų, kaip tai apvažiuoti. Štai pernai vienoje iš trasos vietų buvo nuvirtęs medis, tokio dydžio, kad net nepavyktų jo storio parodyti. Vienoje jo pusėje buvo itin stati uola, o kitoje sėdėjo piemuo, ganė gyvulius ir neleido į savo teritoriją. Tai susigrupavus su kitais lenktynininkais teko rankomis persinešti techniką per nuvirtusį medį, nes jokia gervė, niekas ten nebūtų padėjęs“, – įspūdžiais dalijosi Paulius.
„Medžiojant vilką“ lenktynininkai turi būti pasiruošę bet kam. „Buvo tokių akmenų, per kuriuos aš, pavyzdžiui, per treniruotes net nevažiuočiau. Viskas atrodė taip, kad fiziškai neįmanoma jų įveikti, tačiau kai važiuoji „varžybiniu režimu“ ir matai, kad varžovai per juos šiaip ne taip pervažiavo, tai tu ir pats tą darai: šoki, kyli, slysti, krinti ir kokiu nors būdu pervažiuoji“, – toliau apie galimas sąlygas trasoje pasakojo Paulius.
Lietuvoje tokių trasų nėra – gerai nepasitreniruosi
Lietuviams tai nėra lengvas iššūkis dar ir dėl to, kad mūsų šalyje neįmanoma treniruotis tokiomis sąlygomis, kokios yra Rumunijoje.
„Važiuoti „Crossover“ klasėje mums iš Lietuvos yra geriausias variantas, nes, norint startuoti „Extreme“ įskaitoje, tektų nuolat būti kalnuose ir vien ten treniruotis. Pas mus gruntas yra minkštas – ratai prasikasa ir motociklas klimpsta, o, sustojus įkalnėje, gali ir nebepakilti aukštyn ar net apsiversti. Ten visur kietas akmuo ir važiuojant į kalną keturratis neklimpsta – ten visai kitas sukibimas, visai kitas kilimas į kalną. Tu gali sustoti įkalnėje ir lengvai į ją pajudėti iš vietos“, – teigė Paulius. Jam pritarė ir Antanas bei pridūrė, kad ir leidžiantis nuo kalno yra visiškai kitoks stabdymas: pas mus slystama, o ten sustojama.
Antanas atskleidė, kas jiems yra sunkiausia: „Mums yra nejaukiausia, kai tenka važiuoti išilgai kalno šlaitu pasvirus. Mums geriau judėti statmenai: kilti arba leistis. Taip yra todėl, kad Lietuvoje mes to nedarome ir nežinome tos ribos, kada motociklas virsta. Varžovai, atvykę iš kalnuotų vietovių ir praleidę daug treniruočių kalnuose, turi daug patirties esant tokioms sąlygoms. Jie žino ribą, kada keturratis gali virsti. Be to, jie tam specialiai ruošia ir techniką, deda kitokias padangas, juos žemina, o mūsų keturračiai yra aukštesni, kad galėtume pervažiuoti rastą, peršokti akmenį ir panašiai. Todėl vieni turės pranašumą vienur, o kiti kitur.“
Paklausus Antano, kaip komanda treniravosi prieš lenktynes, jo atsakymas buvo daugiau nei aiškus: „Treniravimasis vyko dešimt metų įvairiose varžybose Lietuvoje.“
Treniravimasis vyko dešimt metų įvairiose varžybose Lietuvoje.
Lietuviai geriau jausis važiuojant per upelius, rastus, akmenis, tačiau viską galima įvertinti tik dienos pabaigoje, nes niekas nežino, kokias trasas paruoš organizatoriai.
„Visame varžybų maršrute turėtų būti nuo septynių iki dešimt vietų, kurios bus itin problematiškos. Pavyzdžiui, pernai viena iš tokių probleminių vietų buvo kilimas į kalno viršų, važiuojant per tekantį upelį. Buvo rimti reikalai!“, – sakė Paulius.
Lietuviams dar itin parankios yra atviros, duobėtos atkarpos, kur galima pašokinėti. Tačiau tokių Rumunijoje būna ne itin daug, bet čia lietuviai moka spausti „gazą iki metalo“ ir lėkti beprotišku greičiu. Pernai po vienos tokios atkarpos prie Pauliaus priėjo Austrijos sportininkas ir išreiškė nusistebėjimą, kaip lietuvis sugebėjo taip beprotiškai greitai lėkti.
Koziris
„Mūsų slaptas koziris yra orientavimasis. Mes Lietuvoje nuolatos važiuojame su navigacijomis, mokomės orientuotis. Nemaža dalis varžovų įpratę dalyvauti varžybose, kur trasa yra aptverta ir yra aišku, kur važiuoti.
Rumunijoje nėra jokių žymėjimų. Esi vienas, apsuptas kalnų, pievų, miškų ir t.t. Kelią turi rasti pats. Važiuojama yra pagal duotą maršrutą, nuo kurio negalima nukrypti daugiau kaip 100 metrų. Jeigu išvažiavai iš menamo koridoriaus, tuomet privalai grįžti į tą vietą, kurioje išlindai. Kitu atveju gresia baudos ar net diskvalifikacija. Teisingai „naviguojant“, galima laimėti laiko, ypač jeigu varžovas kur nors padarė orientavimosi klaidą“, – sakė Paulius, kuris 2016 metais dėl orientavimosi sugebėjimų pirmas dvi dienas finišavo pirmas.
„Turi būti pasiruošęs visoms dienoms, nes per penkias dienas gali bet kas nutikti. Kurią nors dieną bus nusivylimas, o kurią nors kitą – džiaugsmas“, – atviravo Antanas.
„Crossover“ klasėje startuoja apie 70 dalyvių, o finišą pasiekia maždaug 50 procentų iš jų. „Extreme“ įskaitos finišą pasiekia vos 20 procentų dalyvių. Pagrindinės pasitraukimo iš lenktynių priežastys yra klaidos, per kurias nepataisomai apgadinama technika, arba traumos, patiriamos per avarijas.
Taigi, norint gerai pasirodyti tokio tipo varžybose, reikia būti pasiruošus visapusiškai. Tam reikalinga gera ištvermė, konkurencinga ir tinkamai paruošta technika, gera koordinacija aplinkoje bei orientavimosi joje sugebėjimai. Be to, net ir maža smulkmena, leidžianti sutaupyti bent porą minučių laiko, gali atnešti vietą ant pakylos ar net pergalę. Todėl namų darbai prieš varžybas taip pat turi būti atlikti nepriekaištingai, kad „medžioti vilką“ Rumunijoje būtų kaip įmanoma lengviau.
