Pralekiu pro bandelių krepšius, omletų skardas ir pamatau, kaip maisto dalintoja įkalbinėja vyriškį paimti virtą kiaušinį. Pasinaudojęs jo abejonėmis, prakišu ranką ir kiaušinis nusileidžia į mano delną, o ne į neapsisprendėlio lėkštę. Sparčiai judu tolyn. Ypač pro jogurtų ir kitokių nesąmonių stalus. Aš tiesiog jų nemėgstu.
Sviestas taip pat lieka už nugaros, nes greit nesugalvojau varianto, ant ko ir kaip jį užtepti. Greitai stveriu sulčių stiklinę.
Pasijutau sėkmingai prasisukęs: netgi virtas kiaušinis nuluptas. Pusiau ristele mažinu atstumą palapinės link. Greitais žandikaulių judesiais sudoroju kiaušinį, užpildamas jį apelsinų sultimis. Gera dienos pradžia skrandžiui.
Lekiame į greičio ruožą. Ne mūsų pamainai vairuoti, todėl lengvai atsiduodu snauduliui. Pabundu, nors to nenoriu, dykynėje prie kavinės. Vyrai nusprendė sustoti, nes miegas ir juos nori susigrąžinti. Gersime kavą. Paprastai tik aš vienas geriu juodą, o kolegos – su kažkokiomis putomis (vadina kapučino ar latė), blogiausiu atveju su pienu.
Šįkart užsakome keturis juodos kavos puodelius. Visi tikisi stebuklingo jos poveikio. Geriant kavą kažkaip ima mažėti ambicijos pamatyti pirmąjį ekipažą, išsikelti planai švelninami, bet užtat traukiasi miegas. Greitai kavinė rimtai užgulama keliaujančių Dakaro žiūrovų. Susimokame ir lekiame toliau.
Moteriškas balsas iš navigacijos dėžutės jau seniai mus buvo suerzinęs. Ypač, kai primygtinai siūlydavo pasukti prieš eismą, ar pavažiavus kelis kilometrus apsisukti. Beveidė moteriškė buvo nutildyta. Linksmai čirškėdami ir traukdami vienas kitą per dantį pralekiame reikalingą posūkį. Apsisukame ir dar karštais savo pėdsakais skriejame atgal.
Čia sutinkame organizatorių automobilį, iš kurio išlipa energingai gestikuliuojantis vyriokas. Iš priekio atlekia kitas organizatorių automobilis, kurio vairuotojas ženklais kažką bando pasakyti.
Mus perspėja, kad paskubėtume, nes jau už pusvalandžio pasirodys pirmasis automobilis. Gauname instrukcijas, kad pavažiavę šešiolika kilometrų žvyrkeliu pasuktume į smėlingą keliuką dešinėje. Nedrįstame ginčytis ir uoliai puolame vykdyti nurodymų.
Platus, storu skaldos sluoksniu nubertas kelias veda mus per dykynę, kurią puošia dūlančios uolos. Nėra kada grožėtis, lekiame. Nagi, nagi, kur tas mūsų keliukas?
Neramiai skanuojame dešinę kelio pusę. Jau pralėkėme nurodytą atstumą, o smėlėto kelio vis nėra. Pavažiuojame atgal ir randame ne tokį jau ir keliuką, ne tokį jau ir smėlėtą. Pasukę neužilgo pamatome pora vietinių mikroautobusų su stebėtojais ant jų. Kaip ir geras ženklas. Vinguriuojame toliau. Smėlio vis daugiau.
Neramu, pamačius, kad pravažiuota vos kelių automobilių. Prasideda kanjonas. Aikčiojimai dėl grožio. Pasakau, kad tokiais kanjonais labai smagu lenktyniauti. Lėtėja greitis – reikia sukinėtis tarp akmenų, nusileisti nuo slenksčių. Laikrodis rodo, kad jau greitai praeis organizatorių minėtas pusvalandis. Pasidalinu savo neramiomis mintimis: visi ženklai rodo, kad mes važiuojame trasa ir dar prieš eismą.
Perskaičiuoju atstumą, laiką ir greitį – galim nespėti. Kanjono kišenėje pamatome kitą žurnalistų visureigį. O siaube, su žaliais numeriais! Žali numeriai reiškia, kad tai specialiai ruoštas automobilis, kuriam leidžiama įvažiuoti į trasą. Bandome važiuoti greičiau, bet akmeningas kanjono dugnas visai nenori, kad mūsų „Toyota“ juo važiuotų. Tuo labiau visi ženklai rodo, kad tuoj prieš mus turi išlįsti visu greičiu lekiantis lyderio automobilis.
Priekyje status slenkstis, kuriam įveikti reikia surasti teisingą trajektoriją. Šalia lyg ir nebloga kanjono kišenė pasistatyti automobiliui. Mikliai išlipame. Darulis, likęs prie vairo, prašo pasižiūrėti, ar nepasikabins už akmenų. Jis negirdi, o mes jau girdime artėjantį riaumojimą. Adrenalinas pakyla visiems. Gražiais ir negražiais žodžiais šaukiame Daruliui, kad kuo greičiau varytų į šoną ir „dzin dėl akmenų“.
Pagaliau „Toyota“ šoka į šoną, palydima užsitęsusio Nani Roma „miniuko“ garso signalo. Viskas vyko greitai, garsiai. Prisipažinsime – tą akimirką adrenalino turėjome pakankamai. Po kelių sekundžių atsigavę imame nevalingai juokauti, kad sumažintume stresą. Greitai čiumpame nusmurgusias fotografacimo priemones ir įsitaisome ant didžiulio akmens.
Užsidegę imame stebėti lenktynes. Tik po kiek laiko pagalvojame, kad gal reikia pradėti saugotis saulės. Ji, begėdė, sukasi kaip laikrodžio rodyklė ir taikosi šviesti išilgai tarpeklio, nepalikdama vietos šešėliams. Viskas sekasi puikiai. Skaičiuojame automobilius ir laukiame mūsų ekipažų. Staiga tarpekliu atlekia sugedusių dūdų orkestras.
Aidas, kelis kartus atsimušdamas nuo sienų, sukuria tikrai keistą garsų kakofoniją. Iš už posūkio išlenda 336 numeriu pažymėtas „Mitsubishi“, jam ant „rato sėdi” „Kamaz“ ir nuolatos signalizuodamas bei riaumodamas bando aplenkti.
„Mitsubishi“ nepasiduoda, o „Kamaz“ pasišokinėdamas bando lenkti. Iš paskos lekia „Kamaz“ jau aplenkti automobiliai. Spėju porą kartų spustelti mygtuką, o Daruliui niekaip nepavyko susitvarkyti su mano telefonu (perjungti į video režimą).
Gera įspūdžio dozė! Kelias minutes aptarinėjame. Vaikiškas džiaugsmas netelpa krūtinėje. Sulaukiame Beno su Andrejumi. Atsargiai, bet nelėtai įveikia netikėtas akmenų kliūtis. Nepamatome šuolių, šokinėjimų per akmenis, bet tuo tik apsidžiaugiame. Svarbu, kad nesugedę pasiektų finišą.
Po kažkiek laiko pravažiuoja Antono ir Mario „OSCar“. Kaip visada, Antonas atsargus ir metodiškas. Ekipažas netgi pamojuoja mums. Išsišiepiame kaip vaikai. Antanas su Vytuku įlekia į tarpeklį paskui MAN sunkvežimį. Kaip tik prie pat mūsų pavytasis pasitraukia į šoną ir mūsiškiai nulekia tolyn.
Jei būtų normali diena, tai dar šiek tiek pasižiūrėję lėktume į bivuaką. Bet mes juk trasoje. Ir ne šiaip bekraštėje dykumoje, kur netrukdomai mus galėtų lenkti dalyviai, o siaurame ir vingiuotame tarpeklyje. Nusprendžiame palaukti, kol pradės važiuoti gamyklinių komandų serviso sunkvežimiai. Pasipjaustome kumpio ir medaus skonio melioną. Atrodė, esam alkani, bet trisdešimt penkių laipsnių karštyje greit atėjo sotumo jausmas ir mieguistumas.
Po pusvalandžio pralėkė pora MINI. Matyt, juos iš bėdų išvadavo privažiavę serviso sunkvežimiai. Mums tai ženklas, kad galime bandyti šokti į trasą ir nešdintis iš to kanjono.
Tai, kas mums atvažiuojant buvo išdžiūvusios upės vaga, dabar virto provėžomis kaip žvyro karjere. Mūsų „Toyota“ pasišokinėdama pilvu šliaužia tarpeklio pradžios link (toks jausmas lyg bėgtume tuneliu į šviesą). Pagaliau išlendame į kelią, bet pasirodo, kad iki asfalto taip pat yra trasa. Įsijungiame navigaciją ir nusprendžiame padaryti lanką dykynėmis bei kalnais, kad nesimaišytume lenktynininkams.
Pajudame į priešingą pusę. Pakeliui pamatome nerealių gamtos kūrinių. Be abejo, įsiamžiname gamtos fone. Greitai paaiškėja, kad mūsų naujas maršrutas dar blogesnis – įlekiame į trasą prieš eismą.
Koks siaubas – mes apsupti. Iš visų pusių aplink mus trasa. Belieka vienintelis logiškas variantas – lėkti šešiolika kilometrų finišo link. Proga Ruslanui palenktyniauti Dakare. Nors ir nedaug. Bet galės girtis, kad lėkė Dakaro trasa ir niekas jo nepavijo.
Viskas baigėsi laimingai. Prasidėjo aštuonių valandų kelionė į sekantį bivuaką. Kaip sakoma, traukinys kai kurių žmonių nelaukia.
Pakeliui sustojame degalinėje. Išsireikalauju šiek tiek laiko, kad įmesčiau bent kelias fotografijas į veidaknygę. Pats suprantu, kad bivuaką pasieksime po vidurnakčio, bet norėtųsi visus įspūdžius ir nuotraukas sukelti iškart.
Nors jau gerokai po vidurnakčio, bivuake darbai pačiame įkarštyje. Abiejų lietuviškų ekipažų mechanikai pluša iš peties. Nedrįstame ilgai trukdyti, einame pavalgyti. Pasiimame rezultatų lapus. Bekramtydami maistą aptarinėjame lenktynininkų pasirodymą. Diena buvo ilga ir kupina įspūdžių.
Ieškome vietos nakvynei. Šalia lietuviškų stovyklaviečių apsistoti nenorime, nes vieta nelygi. Nusprendžiame miegoti šalia valgyklos, pievelėje. Prieš miegą nusprendžiame išgerti po mažą skardinę alaus.
Kur buvęs, kur nebuvęs apsireiškia Tomas Tumalovičius. Jis dar nevakarieniavęs. Dar daugiau – žmogus įsitikinęs, kad yra tik vienuolikta valanda vakaro, kai laikrodžiai jau išmušė antrą nakties.
Pasidaliname su juo dienos įspūdžiais, o jis – savo surinkta informacija. Kol nusiprausiame po dušu, susiplanuojame dieną, o jau ima keltis motociklininkai ir ruoštis ankstyvam startui.
