Anot šturmano, kiekvienais metais Dakaras pateikia vis naujų ir kartais visai netikėtų keblumų. Būtent dėl šios priežasties šis maratonas ir yra užsitaranavęs sunkiausių planetoje lenktynių vardą.
Kiekvienas Dakaras yra skirtingas. Nė vieno nebuvo identiškai vienodo. Gamta visada pakiša koją
„Kiekvienas Dakaras yra skirtingas. Nė vieno nebuvo identiškai vienodo. Gamta visada pakiša koją. Važiuodami su Benediktu kažkada esame gavę ir krušos. Būtent dėl to ir buvo atšauktas viena greičio ruožas, nes nei dalyviai, nei organizatoriai negalėjo persikelti per Andus. Krito šlapdriba, buvo slidūs keliai. Kartą važiuojant su Benediktu radome du visiškai lietaus vandens nuplautus greičio ruožus. Tuomet vienas buvo atšauktas, kitas sutrumpintas“, – prisimena Saulius Jurgelėnas.
Tačiau, anot šturmano, panašių gamtos reiškinių nutinka visada. Dėl to kasmet iš dalyvių girdima vienokių ar kitokių priekaištų organizatoriams, kad šie turėtų atsižvelgti į gamtos reiškinius, Pietų Amerikoje kasmet trukdančius skandžiai varžybų eigai. Šiemet ypač buvo nerimaujama dėl „El Ninjo“ reiškinio, kuris Dakaro dalyvius pavaišino gausiu lietumi.
„Buvo atšauktas tik vienas greičio ruožas ir keli sutrumpinti, todėl iš bendros Dakaro statistikos šių metų varžybos neiškrenta. Kadangi tai įvyko pradžioje, kai kuriems galėjo atrodyti, kad visas Dakaras bus sugadintas. Tačiau pasikėlus aukščiau, oro sąlygos įtaką daro vis mažesnę. Bolivijoje ar aukštesnėse Argentinos vietose vanduo jau nebepridarė jokių bėdų.
Prieš maratoninį greičio ruožą, kai bivake pylė lietus, buvau beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad kitos dienos greičio ruožą atšauks. Tačiau klydau. Pavažiavus šimtą kilometrų link greičio ruožo ir pakilus į keturių kilometrų aukštį neradome jokių lietaus požymių“, – gamtos įtaką Dakarui įvardija Saulius Jurgelėnas.
Krituliai – ne vienintelis gamtos reiškinys, pateikiantis savo žaidimo sąlygas dalyviams ir organizatoriams. Neatsiejama sunkiausio pasaulyje maratono dalis yra karštis. Jis tarsi šių varžybų palydovas ir vizitinė kortelė. Jei nebūtų karščio ar dulkių, tai verstų stebėtis.
Sąlygos visiems vienodos, išskyrus lyderius. Tačiau jei nori tokių gerų sąlygų – prašau, būk lyderiu. Lyderiai irgi neatsiranda per vieną dieną
„Tas pats Fiambalos greičio ruožas, kuriame privalėjome pasitraukti, turėjo būti persmelktas kaitros. Organizatoriai perspėjo, kad bus labai karšta, tačiau išvakarėse vykusiame dalyvių susirinkime pasakė, kad prognozės keičiasi. Pavėsyje prognozavo jau 35, o nebe 40 laipsnių šilumos. Tačiau karščiai šiuose regionuose nėra kažkuo išskirtiniai. Prisiminkime verdančius degalus. Ši problema nutikdavo tai vieniems, tai kitiems ekipažams. Visi šias pamokas jau yra išmokę, pasiruošia aviacinius degalus, nes tokiems karščiams reikia pasirengti“, – sako „Agrorodeo“ šturmanas.
Dar vienas Dakaro reiškinys – dulkės. Tai ypač apsunkina gyvenimą automobilių, motociklų ar keturračių klasių lenktynininkams, kuomet jie iš starto išleidžiami kas trisdešimt sekundžių ir dar sumaišant juos eilėje su sunkvežimiais. Tai dalyviai vadina košmaru, mat siauruose serpantinų keliuose aplenkti varžovą, kai nematai kelio, yra praktiškai neįmanoma.
„Sąlygos visiems vienodos, išskyrus lyderius. Tačiau jei nori tokių gerų sąlygų – prašau, būk lyderiu. Lyderiai irgi neatsiranda per vieną dieną. Pavyzdžiui Dakaro naujokas Sebastienas Loebas yra gerai reitinguotas ir priskirtas prie lyderių. Tačiau jie tokios starto pozicijos nusipelnė prieš tai. Tiek savo karjera, tiek patirtimi. Jie jau „suvalgė“ nemažai dulkių, apsivertimų ir kitokių dalykų. Jei startuoji Dakare iš rikiuotės galo, to turi nusipelnyti savo prakaitu čia. Kai tampi lydeiru, tuomet turi dviejų ar trijų minučių skirtumą tarp dalyvių starte. Tačiau tai reikia užsitarnauti. Arba čia, arba savo pasiekimais sporte. Patikėkite, organizatoriai nėra kvaili ir aukštų starto pozicijų niekas Dakare nedovanoja“, – pasakoja S.Jurgelėnas.
Pietų Amerikoje yra žymiai daugiau įvairumo, reikalaujama daugiau profesionalumo iš vairuotojų ir kur kas dažniau keičiasi tempas
Saulius Jurgelėnas pabrėžia, kad šių metų Dakaras pasižymėjo aukštikalnėmis. Šiemet sportininkai gavo mažiau smėlio, bet kur kas daugiau lenktyniavo kalnuose, dviejų, trijų ar net keturių kilometrų aukštyje. Būtent dėl šios priežasties kai kurie pilotai su nostalgija prisimena Dakarą Afrikoje.
„Jei kažkas pasakytų, kad Dakaras Afrikoje buvo sunkesnis, aš atsakyčiau, jog tie, kurie buvo lyderiai Afrikoje, čia turėtų laimėti gana lengvai. Tačiau taip nėra. Tas pats Stephene'as Peterhanselis, kuris didžiąją dalį savo pasiekimų yra iškovojęs Afrikoje, čia taip pat sunkiai tvarkosi. Jei jo paklaustumėte, ar jam čia lengva, jis turbūt atsakytų, kad ne. Jei būtų lengva, jis ir pernai, ir užpernai būtų laimėjęs. Pietų Amerikoje yra žymiai daugiau įvairumo, reikalaujama daugiau profesionalumo iš vairuotojų ir kur kas dažniau keičiasi tempas.
Kaip bebūtų, tačiau tai ir toliau išlieka sunkiausiomis pasaulio lenktynėmis. Žinoma, aš nieko prieš, kad Dakaras persikeltų į Afriką. Ypač į Pietų Afrikos Respubliką ar Namibiją. Tam buvo daroma daug žingsnių prieš penkerius ar šešerius metus. Dakaras jau tapo bendriniu žodžiu. Tai reiškinys ir sunkiausių pasaulyje lenktynių sinonimas. Ir visai nesvarbu, kur tos lenktynės vyksta. Jeigu to nevadinti Dakaru, tai kaip tai vadinti, kad visi kalbėtume ta pačia kalba ir žinotume į kokias varžybas atvažiavome“, – kalba S.Jurgelėnas.
Apie tai, kad Dakaras Pietų Amerikoje išlika toks pats sunkus, byloja ir pasitraukusių iš varžybų dalyvių skaičius. Jei šių metų Dakare startavo daugiau nei šimtas automobilių, tai šiuo metu, varžyboms artėjant pabaigos link, ekipažų liko bene 50 procentų. Iki poilsio dienos Saltos mieste pasitraukę buvo kiek mažiau dalyvių, nei ankstesniais metais. Pagal organizatorių sumanymą didysis atkritimas turėjo būti Peru, tačiau šiai šaliai nebedalyvaujant, kritiniais tapo trys etapai po pilsio dienos. Tą parodė skaičiai ir statistika. Karštis ir trasų sunkumas šienavo dalyvius vieną po kito.
Sėdėjome 40 laipsnių karštyje išsekę ir juokais Vaido paklausiau, ar norėtų šalto alaus. Jis atsakė, kad nežino, ką galėtų atiduoti už tai
„Tikrai visi dalyviai kabinasi nuo pradžios iki galo. Gal kažkas palūžta anksčiau, bet tai yra vienetai. Visi supranta tą ritmą ir su kiekvienu kilometru noras pasiekti finišą yra didesnis ir didesnis. Būtų visiškai kvaila viską mesti ir pasitraukti, kai dar yra nors kokia galimybė finišuoti.
Kai mes su Vaidu sustojome, aušinome sankabą, o paskui variklį, reikėjo laukti. Sėdėjome 40 laipsnių karštyje išsekę ir juokais Vaido paklausiau, ar norėtų šalto alaus. Jis atsakė, kad nežino, ką galėtų atiduoti už tai. Tuomet paklausiau, ar jis mainytų skardinę šalto alaus į finišą Rosario mieste. Vaidas atsakė, kad gerai pagalvotų. Abu nusijuokėme. Aišku, tokių minčių neturėjome, bet kartais tenka atsidurti labai netoli to, kai atrodo, kad viską mesi ir pasiduosi. Tačiau kiekvienas čia atvažiavęs griebiasi paskutinio šiaudo ir nori būti sąžiningas prieš tuos žmones, kurie tiki tuo, ką daro komanda.
Turi padaryti viską, ką gali. Tuo metu galvoji, kad fizinės galimybės yra antroje vietoje. Meldiesi, kad atlaikytų technika ir darai viską, neskaičiuodamas savo resursų. Pavyzdžiui, kažkur nusideginau ranką ir tai pastebėjo tik vakare. Trasoje nebejauti net skausmo, nes visos mintys yra tik apie finišą. Nesvarbu, legaliai, pagal taisykles ar ne pagal taisykles, bet visi bando pasiekti finišą. Čia to visi ir atvažiavo. Yra vienetai tokių, kurie palūžta anksčiau. Visi žino, ko čia atvažiuoja, o kas nežino, pamato ir tuomet ta Dakaro mėsmalė įtraukia. Finišas čia yra viskas. Koks jis nebūtų, nors ir paskutinėje vietoje“, – Dakaro subtilybes išdėstė S.Jurgelėnas.
Daugeliui ilgamečių Dakaro dalyvių šios varžybos yra tarsi gyvenimo būdas ir visai nesvarbu, jos vyksta Afrikoje ar Pietų Amerikoje. Dakaras yra Dakaras ir jis ne veltui tituluojamas sunkiausiomis pasaulio varžybomis. Šis maratonas visada trauks aibes nutrūktgalvių, kurie nori įrodyti sau, kad gali balansuoti ties žmogaus galimybių ribomis, o neretai jas ir peržengti.
