Štai ir išaušo Pradžios diena. Papusryčiavome įprastai – iki krūminių dantų. Visi pakilios nuotaikos išskubėjome į dalyvių susirinkimą. Kaip ir prieš ketverius metus, jis buvo tikrai aukštos kokybės. Tarp organizatorių yra nemažai britų, todėl angliško jumoro blyksniai ne kartą sprogdino susirinkusiųjų žandus.
Medikų komandos vadovas labai kantriai ir nuosekliai pristatinėjo gresiančius pavojus, praėjusių lenktynių sužalojimų statistiką, ekipažo veiksmų algoritmus, varžyboms skirtas technines priemones bei medikus. Galėčiau lažintis, kad absoliuti dauguma galvojo, kad jiems tai neaktualu.
Kupini entuziazmo ir pakylėti artėjančios Pradžios visi patraukėme į prologo trasą susipažinti. Žingsniuodami su Vaidu rašomės ralinę stenogramą ir mintyse jau piešiame „Toyota Hilux“ trajektorijose. Susisukome gana greitai ir primetę, kad turime marias laiko nulėkėme į serviso zoną dar kartą pasitikrinti diržų ir sėdynių sureguliavimą.
Mūsų mechanikas Ivanas paslaugiai parodė, kur sudėjo reikalingiausius daiktus. Šaunus, nuoširdus ir mažakalbis tas Ivanas. Pasirodė darbščiausias tarp visų jo kolegų. Nedidelio ūgio, kresnas. Veidas netgi kažkoks liūdnas. Toks jausmas, kad žmogus jaučiasi visų atstumtas ir lengvai svetimų neprisileidžia.
Pasitikrinę diržus bei sėdynes ir turėdami pakankamai laiko iki starto, nusprendėme patikrinti pakabos darbą ant smėlio. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Prisiminėm, kad kitoje F-1 trasos pusėje yra didelė neasfaltuota stovėjimo aikštelė. Mikliai ten nudardėjom. Mūsų intencijos buvo kuo nekalčiausios – nedideliu greičiu pasisukinėti aikštelėje. Nors ir šmėstelėjo mintis apie saugą, bet greit buvo palaidota vilties, kad viskas čia vyks labai paprastai.
Pirma, antra pavara, pasukimas į kairę, pasukimas į dešinę, pasukimas į kairę, pasukimas į dešinę ir platus apsisukimas. Jaučiu, kaip galinis kairys ratas pradeda kilti. Jausmas jau gerai pažįstamas. Visos juslės paaštrėja, įsijungia sulėtinto filmavimo režimas. Laukiu, kas bus toliau: arba vairas suksis į dešinę, arba ... Prasideda antrasis scenarijus. Atsiplėšia kairės pusės ratai, pakeliu rankas virš galvos (o ką gi daugiau saugosi). „Toyota“ virsta ant dešinio šono, ant stogo ir ant kairio šono, t.y. apsisuka 270 laipsnių.
Pirma mintis – viskas turėtų būti gerai, nes ir po rimtesnių „pasivartymų“ lenktynės nesustodavo. Jokio skausmo nejuntu ir bandau apsidairyti – įvertinti situaciją. Girdžiu nieko gera nežadantį Vaido balsą. Vaizdas pats kalbėjo už save – kraujuojanti galva reiškė, kad reikia kuo greičiau nešdintis iš automobilio. Atsistojame abu ant vairuotojo durelių (jos apačioje prie žemės).
Bandau atidaryti viršuje esančias šturmano pusės dureles. Velnias – užsikirtęs užraktas. Lieka du greiti keliai: išspirti priekinį stiklą arba išimti durelių langą. Nutariu imtis antrojo kelio. Yra tekę lįsti pro išmuštą stiklą – labai jau nesmagu. Aplimpi visas mažais stikliukais, po to vargas nusivalyti. O Vaidas dar kraujuoja. Valyti kraują ir stiklus? Ne, netinka.
Bandau pirštais ištraukti langą laikančias „špilkas“. Nepasiduoda bjaurybės. Prisiminiau, kur Ivanas padėjo reples. Greit jas surandu ir ištraukiu „špilkas“. Langas nepasiduoda. Lyg akrobatas persiverčiu ir bandau išspirti kojomis. Langas įsiremia į sulenktą šoninį veidrodėlį. Per orlaidę stengiuosi jį nulenkti. Nepasiduoda bjaurybė. Sukaupiu brutalią jėga ir kojomis pabaigiu išmušti langą su visu veidrodėliu. Išlipame lauk.
Bandau apžiūrėti Vaido galvą – per kraują nieko nesimato. Lendu atgal į automobilį vandens. Paplaunu galvą. Hm, ir ką gi dabar daryti? Matau didelę kirstinę žaizdą ir baltuojantį kaulą. Gerai, kad kraujavimas ima liautis savaime. Perklausiu Vaido, kaip jaučiasi. O kokio gi atsakymo tikėtis? Vaidas sako, kad viskas gerai! Paprašau atsisėsti ir nejudėti. Lendu vėl į „Toyotą“ savo kuprinės.
Išsitraukiu per susirinkimą užsirašytą pagalbos numerį. Trumpai nupasakoju medikams situaciją. Jie perklausia ar kraujavimas sustojęs ir ar Vaidas sąmoningas. Tada perklausia, ar patys galim atvykt. Nu ne, vyručiai. Vaido aš nejudinsiu ir „komm schnell“, kaip sako vokiečiai.
Retkarčiais pūsteli vėjo šuorai. Pažiūriu į Vaido žaizdą – ne, nieko gero nebus. Nors ir nebekraujuoja, bet izoliuoti nuo dulkių ją reikia. Vėl ropščiuosi į visureigį. Susirandu vaistinėlę. Marlės ten minimaliai, bet vienam sutvarstymui užteks. Primetu, kad automobilį irgi reikės iš čia pašalinti. Skambinu Vaido tėčiui. Na, turim lengvų bėdų, paguldėm „Toyotą“ ant šono, atvykit ir nesinervinkit.
Saulė negailestingai kepina. Kitoje kelio pusėje, „Ferrari“ parke, žmonės klykaudami vis pakyla amerikietiškais kalneliais į viršų. Kaip lėtai bėga laikas. Vis pagirdau Vaidą vandeniu. O jis nesustodamas jaudinasi dėl automobilio pažeidimų ir spėlioja, kaip čia spėti susiremontuoti. Nenoriu jo liūdinti ir pasakoti apie žaizdą. Pasakau, kad greičiausiai teks siūti. Raminu, kad negalėjom smarkiai pažeisti automobilio. Juk „Oscar’as“ dar ne po tokių akrobatinių triukų toliau važiavo.
Po kiek laiko suprantu, kad kažkas ne taip. Ogi be akinių aš. Lendu į visureigį, bet nieko gero nesitikiu. Stebuklas! Ilsisi jie sau visai nesudaužyti.
Pagaliau įrieda visureigis ir mikroautobusas. Iššoka varžybų medikai. Pirmiausia bando įvertinti, kokio sunkumo galvos trauma. Į žaizdą net nežiūri. Aš atsargiai bandau pasiūlyti nuimti tvarstį ir apžiūrėti žaizdą. Medikai ramiai paaiškina, kad tą atliks kolegos ligoninėje siūdami. Priimamas sprendimas iškviesti greitosios pagalbos automobilį.
Laukiam. Iš vieno mediko kaklaskarės padarom Vaidui pavėsinę. Brigados vadas atsiklausia Vaido, ar gali padaryti nuotraukas, kurias naudos mokymo tikslais. Vaidas niekam neprieštarauja. Viskam paklūsta. Šaunuolis.
Netrukus paskambina Vaido brolis, nes neranda įvykio vietos. Dar kartą paaiškinu. Ryšys trūkinėja. Jis klausia, ar nereikia mums greitosios, o aš atsakau, kad turim medikus ir viskas kontroliuojama. Žiopla klaida. Pasirodo jie sutiko greitosios pagalbos automobilį, kurie irgi mūsų ieškojo.
Po mano atsakymo Žygis (Vaido brolis) juos paleidžia. Teko kviesti greitąją iš naujo. Netrukus pasirodo Vaido tėtis ir brolis. Vaizdas, aišku, jų nedžiugina, bet vyrai nepanikuoja. Žygis pasiunčiamas arčiau gatvės, kad nukreiptų naują greitąją.
Neilgai trukus atlekia greitoji ir iš paskos keli policijos automobiliai. Tikra kančia. Puola jie vienas po kito ir laužyta anglų kalba klausia Vaido pavardės. Aišku, užsirašyti nemoka. Rodau į užrašus ant automobilio (mūsų pavardžių). Nepatiklieji apžiūrinėja ir vėl grįžta klausti to paties. Tuo metu Vaidą pakrauna į greitąją.
Primečiau, kad su Vaidu tegul važiuoja, tarkim, brolis, o aš pasirūpinsiu „Toyota“. Nutiko taip, kad aš iškeliavau į ligoninę. Vaidas reikalavo, kad ir aš ten pasitikrinčiau. Iš šono galėtų pasirodyti, kad ir aš padoriai nukentėjęs – juk ant drabužių nešiojausi kelis tuzinus kraujo dėmių.
Taigi, dar kartą papuoliau į JAE ligoninę. Viskas modernu, gerai organizuota. Profesionalus ir greitas visų grandžių darbas. Aišku, iškart prisistatė policininkai. Jie budi visose ligoninėse ir iškart fiksuoja aplinkybes. Prisistatė vienas, o paskui rangu aukštesnis kitas pareigūnas, bet su jų skurdžia anglų kalba vyko daugiau komedija nei apklausa. Vėliau atsirado gražiai pasipuošęs arabas, kuris mielai pavertėjavo ir sutaupė keletą mano pilkųjų ląstelių.
Pirminė visapusiška apžiūra: žaizdos įvertinimas, neurologinis patikrinimas, vidaus organų echoskopija, kraujo tyrimas, spaudimas pulsas ir t.t. Toliau sekė nevaikiškai skausminga procedūra – žaizdos plovimas. O čia pasirodė, kad po plaukais yra dar viena žaizda. Po netrumpų kančių Vaidas buvo paruoštas siuvimui. Reikia pastebėti, kad ligoninėje ne tik leidžiama visur būti artimiems ar atlydėjusiems žmonėms, bet netgi skatinama (mačiau atmintines personalui).
Ne tik smalsumo vedamas, bet ir atjausdamas stebėjau siuvimo procedūrą. Nieko žavaus ir pikantiško. Greičiau daugumai apetito nekeliantys vaizdai. Todėl į detales ir nesileisiu.
Gydytojas, dėl visiško tikrumo, nusprendė dar padaryti ir galvos tomografiją. Rezultatas džiuginantis. Po visko turėjome kiurksoti dar kelias valandas. Neva vyko būklės stebėjimas. Kaip lėtai bėgo laikas. Pagaliau gydytojas nusprendė, kad galima gydytis ir namie. Aišku, kad šių žodžių neužteko, kad iš ten ištrūktumėme. Pirmiausia reikia susimokėti. Bandėm pakišti šį įvykį po renginio draudimu. Deja, mums paaiškino, kad šansų mažai, nes lenktynės dar nebuvo prasidėjusios.
Įdomi vaistų įsigijimo procedūra. Įprastai lietuviškai aš paprašiau recepto (antibiotikams ir nuskausminamiesiems), o man gydytojas paaiškino, kad tereikia nueiti į vaistinę ir pasakyti paciento numerį. Pasirodo jie turi bendrą kompiuterizuotą sistemą.
Po netrumpų rūpesčių išsikviečiant taksi mes pakeliui namo. Abu juokaujam. Vaidas save šaržuoja ir lygina su kino filmų personažais (kalbant apie išvaizdą). Prisikikename, kaip mes atrodysim eidami per viešbutį: vienas pabėgęs iš ligoninės (nes su melsvu chalatėliu – nežinau, kaip jį tiksliai vadina), o kitas – skerdikas.
Komanda pasitinka su emocijomis ir ilgesiu. Visi mumis džiaugiasi. O mes džiaugiamės savimi. Dalinamės įspūdžiais, šnekučiuojamės iki vidurnakčio. Krentame miegot. Nelengva diena buvo visiems.
