Ne išimtis ir aš. Anksčiau yra tekę gyvai stebėti F-1 bei WRC ralio varžybas ir 2013-aisiais pasitaikė proga savo akimis išvysti ir didįjį Dakaro ralį.
2013 metais keliavau per Pietų Ameriką ir mano kelionės maršrutas bei laikas sutapo su Dakaro raliu, tad negalėjau praleisti tokios progos. Į ralio startą Buenos Airėse nespėjau, tačiau spėjau pamatyti vieną greičio ruožą Kordoboje ir ralio finišą Santjage.
Į Kordobą atvykau kelios dienos prieš etapo pradžią, bet informacijos, kur vyks greičio ruožas, ieškoti sekėsi sunkiai. Greičio ruožo dienos rytą atsikėliau anksti. Pagal nuorodas Dakaro internetiniame puslapyje pirmieji dalyviai greičio ruože, į kurį planuoju važiuoti, turėjo pasirodyti apie 14 valandą.
Iš namų išeinu apie 10-ą, tad laiko turėtų užtekti iki ten nusigauti. Autobusų stotyje surandu turizmo informacijos centrą ir paklausiu kaip nukeliauti iki greičio ruožo, bet panašu, kad jie ir patys nelabai žino kas, kur ir kaip čia su tuo Dakaru. Man pasiūlo važiuoti iki miestelio, kuriame yra bivuakas (techninio aptarnavimo zona). Pagal organizatorių žemėlapį, visai netoli nuo bivuako turėtų būti ir greičio ruožas, tad paklausau patarimo ir važiuoju į už 50 km esantį Vila Karloso Pazo miestą.
Kelionė trunka apie valandą. Ten nueinu į turizmo informacijos centrą, kur man duoda žemėlapį su nuoroda, kur rasti bivuaką, bet apie tos dienos greičio ruožą man nieko pasakyti negali. Pasiūlo nuvažiuoti iki La Faldos miestelio, pro kurį tikrai turėtų važiuoti Dakaro dalyviai.
Sėdu į autobusą ir dar po valandos aš jau La Faldoje. Pakeliui žmonės su kėdėmis sėdi ir laukia dalyvių, o pro šalį jau važiuoja sunkvežimiai. Tiesa, sunkvežimių greičio ruožas tądien buvo trumpas ir ne toks pat kaip automobilių ir motociklų. La Faldoje klausiu žmonių, kur čia greičio ruožas, bet niekas nieko nežino. Netrukus man paaiškina, kad greičio ruožas čia bus tik kitą dieną.
Laiko kažkur toliau važinėti ir ieškoti greičio ruožo nebelieka, nes jau beveik penkiolikta valanda, tad nusprendžiu grįžti į Vila Karlos Pazą ir apžiūrėti bivuaką. Jaučiuosi tikrai nusivylęs, kad visą dieną pravažinėjau autobusais, be reikalo išleidau nemažai pinigų, bet taip ir nepamačiau dalyvių, lekiančių greičio ruože.
Taigi grįžęs į miestą einu iki bivuako, gal jau bus grįžę kiek nors dalyvių.
Visa bivuako zona aptverta tvora, už kurios yra visas aptarnaujantis personalas. Vaikščiodamas aplink aptarnavimo zoną pamatau lietuvių komandos sunkvežimį, prie kurio susėdę mechanikai. Pašaukiu juos lietuviškai, šiek tiek pabendraujam, bet aš dar neapėjau apeiti visos zonos, tad pasakau, kad užsuksiu vėliau.
Po geros valandos vėl ateinu prie lietuvių komandos, mechanikai sako: ateik pas mus. Duoda man akreditacijos kortelę ir sako pabandyk, jei pavyks įeiti, tai ateisi, jei ne, tai parneši kortelę atgal. Prie įėjimo parodau kortelę apsaugai ir mane įleidžia į vidų.
Negaliu patikėti, kad gavau tokią privilegiją – toli gražu ne kiekvienam pavyksta pakliūti į bivuaką! Eidamas iš arti galiu apžiūrėti visą techniką, nuo motociklų iki sunkvežimių. Netrukus ateinu pas lietuvius, bet jau kitoje tvoros pusėje.
Vis dėlto lietuvių Dakare gerokai daugiau nei tikėjausi, nes lietuviai mechanikai aptarnauja ir vieną Kazachstano komandą, taip pat yra žurnalistas Tomas, vertėjas Carlosas, komandos vadovas, iš viso apie 10 žmonių.
Visi lietuviai kartu, kas nėra labai būdinga mūsų tautiečiams užsienyje. Visi labai draugiški ir džiaugiasi, kad šiandien turi galimybę kiek pailsėti nuo bemiegių naktų, nes pervažiavimas techniniam personalui nebuvo labai ilgas, o greičio ruožas nusimato ilgas ir sudėtingas, tad dalyviai turėtų grįžti vėlai.
Kompanija mane netgi nusivedė pavalgyti į valgyklą, tad nereikėjo sukti galvos dėl vakarienės. Pirmieji automobiliai po greičio ruožo grįžo apie 21 valandą, o lietuvių ekipažas bivuake pasirodė gal tik prieš vidurnaktį.
„Oscar“ aplamdytas ir aplaužytas, kaip koks karo veteranas, o Benediktas su Sauliumi išsekę ir purvini kaip šachtininkai. Tai buvo kaip tik tas greičio ruožas, kuriame jie vos nenulėkė nuo skardžio.
Vos automobiliui parvažiavus, mechanikai puolė jo išrinkinėti: panašu, kad darbo bus visai nakčiai. Tuo tarpu man grįžti iki Kordobos, kur esu apsistojęs, nebėra su kuo, o rasti mano kišenei prieinamą viešbutį šitame miestelyje irgi jokių šansų. Ir čia lietuviai parodė svetingumą, pasiūlydami pasilikti pernakvoti bivuake. Aš tikrai nieko prieš naktį praleisti čia. Netgi gavau sudedamąją lovelę ir miegmaišį.
Miegoti nuėjau tik apie trečią, o kėliausi šeštą, tuo metu mechanikai vis dar darbavosi prie „Oscar“ automobilio. Atsisveikinau su nemiegančiais mechanikais ir iškeliavau ieškoti Dakaro greičio ruožo. Apytiksliai žinojau, kur jis turi vykti, bet tai dar nereiškia, kad man pavyks jį surasti.
Sėdau į pirmą autobusą ir nuvažiavau ten, kur turėtų prasidėti šio dienos greičio ruožas. Kelyje jau stovėjo daug žmonių, kurie laukė atvažiuojančių lenktynininkų, bet pamatęs negreitai važiuojančius motociklus supratau, kad tai tik pravažiuojamas ruožas, o specialus ruožas yra kažkur toliau. Paklausinėjęs vietinių išsiaiškinau, kad už 2 km yra greičio ruožo startas.
Nuėjau iki starto, bet toliau eiti neleido saugumą prižiūrintys kareiviai.
Nuėjau iki starto, bet toliau eiti neleido saugumą prižiūrintys kareiviai. Vis dėlto radau aplinkkelį, kuriuo pavyko apeiti tą apsaugą ir taip keliavau palei trasą apie 5 km, tuo tarpu pro mane jau lėkė motociklai.
Galiausiai radau visai neblogą vietą iš kur matosi nemaža atkarpa bei keletas gražių posūkių. Čia jau susirinkę ir keletas vietinių ralio gerbėjų, kurie ne tik klauso radijo, bet ir garsiai komentuoja įvykius kaip tikri televizijos komentatoriai.
Be abejo, pirmojo dešimtuko sportininkai lekia gerokai greičiau, bet ir mūsų lietuviškas ekipažas pralėkė su vėjeliu. Diena labai karšta – apie 30 laipsnių šilumos pavėsyje, kurio nėra. Kadangi parduotuvės dar neveikė, kai iškeliavau iš bivuako, tai nei vandens, nei maisto daug su savimi neturėjau.
Greit viską suvalgiau ir išgėriau. Per pertrauką tarp automobilių bei sunkvežimių (maždaug viena valanda) grįžau apie kilometrą link starto, ten jau prieš tai eidamas buvau nužiūrėjęs neblogą vietą. Bus šiek tiek arčiau eiti iki pagrindinio kelio, kur važiuoja autobusai.
Sulaukiau sunkvežimių. Tik dabar supratau, kodėl šitie monstrai visiems kelia susižavėjimą. Sunkvežimiai neabejotinai atrodo įspūdingiausiai iš visų ralio klasių. Jie lekia beveik taip pat greitai kaip ir automobiliai, pakeldami trigubai daugiau dulkių. Sunkvežimiai startuoja kas 30 sekundžių, tad stovint šalia trasos visai nėra kuo kvėpuoti, mat vieno sunkvežimio pakeltų dulkių debesiui nespėjus nusėsti jau atlekia kitas, pakeldamas dar vieną dulkių debesį.
Kai sunkvežimiai pravažiavo, atrodžiau ne ką geriau nei Benediktas su Sauliumi po greičio ruožo.
Netrukus susižavėjimas monstrais pradėjo mažėti laukiant, kol jie nustos važiuoti, kad būtų kuo kvėpuoti. Kai sunkvežimiai pravažiavo, atrodžiau ne ką geriau nei Benediktas su Sauliumi po greičio ruožo. Grįždamas į autobusų stotelę, prie starto linijos pas organizatorius, paprašiau vandens, kuriuo jie mielai pasidalino.Tikras gyvybės šaltinis.
Kelias dienas praleidęs Kordoboje keliauju per Mendozą į Sanjtagą pasitikti finišuojančio lenktynių karavano. Kelionė iki Mendozos nesunki, miegu visą naktį, atsibundu apie septintą. Tolumoje pradeda šmėžuoti kalnai, o arčiau už lango maži kaimeliai bei didžiuliai vynuogynai.
Prieš pat devintą valandą atvažiuojam į Mendozą, turiu tik 10 min. persėsti į kitą autobusą. Spėju nesunkiai. Atsisėdu šalia australo, kuris seka Dakaro ralį su keliais draugais. Papasakoja, kad net atsiskraidino čia motociklų, su kuriais planavo važiuoti į dykumas stebėti ralio, bet motociklų nepraleido pro Bolivijos-Argentinos sieną, tad tenka važiuoti autobusais.
Įvažiuojame į kalnus. Andų kalnai tikrai labai įspūdingi. Važiuoti tokiu keliu tikras malonumas, tad labai greitai pasiekiame sieną. O čia jau malonumas baigiasi. Procesas vyksta be galo lėtai, kelis kartus išlipame iš autobuso, po to visi po vieną nueinam gauti antspaudų, tada gal valandą laiko stovim ir laukiam, kol atsiras vieno krepšio savininkas.
Juokingiausia tai, kad kai jis atsiranda, krepšys atiduodamas savininkui ir visi lyg niekur nieko galim lipti į autobusą ir tęsti kelionę. Visa ta procedūra trunka apie 4 valandas, o mano kelionė pailgėja 2 valandomis. Pagaliau po 20 valandų autobuse atkeliauju į Santjagą. Iki didžiosios finišo dienos dar dvi dienos.
Sulaukiu finišo dienos. Renginio pradžia apie 10 valandą, bet iš pradžių apdovanojami paskutines vietas užėmę motociklininkai. Pagrindiniai laimėtojai apdovanojami vidurdienį, o lietuvių ekipažas turėtų būti apdovanotas apie 15 val.
Užtvertos pagrindinės gatvės, jomis per pusę miesto turi važiuoti visi dalyviai, kad nuo stovėjimo aikštelės galėtų netrukdomi atvažiuoti iki apdovanojimų pakylos. Eidamas palei užtvertas gatves po valandos pasiekiu stadioną, prie kurio išrikiuotos visos dalyvių bei aptarnaujančio personalo transporto priemonės.
Randu ir lietuvių automobilį, bet aplink žmonių nematyti, tad nutariu važiuoti atgal iki apdovanojimų pakylos, o čia pasveikinti lietuvių ekipažą grįšiu prieš jiems išvažiuojant.
Grįžtu prie pakylos, ten stebiu pirmas vietas užėmusių motociklininkų bei automobilių klasių nugalėtojų apdovanojimus. Daugiausia ovacijų ir sveikinimų susilaukia 3 vietą motociklų klasėje užėmęs čilietis Chileco Lopezas. Netrukus apdovanojami pirmas vietas užėmę automobilių klasės atstovai ir, aišku, svarbiausias iš jų – 11 kartą Dakaro nugalėtoju tapęs Stephane‘as Peterhanselis.
Po apdovanojimų nutariu keliauti pasveikinti lietuvių ekipažo. Einu į metro, bet netrukus apsižiūriu, kad nebeturiu kuprinėje buvusio telefono. Kuprinę labai saugojau, beveik visą laiką laikiau ją priekyje savęs, tad neįsivaizduoju, kaip galėjo dingti telefonas. Netrukus prisiminiau, kad telefono dėkle dar buvo ir mano kreditinė kortelė. Taigi, šįkart nuostolis gerokai didesnis nei Buenos Airėse pavogta piniginė.
Kadangi jau esu čia, nueinu iki lietuvių ekipažo pasveikinti su finišu. Šiek tiek tenka palaukti, kol vyrai ateina, bet pamatęs Benediktą šūkteliu, jis nustebęs prieina. Paspaudžiu ranką Benediktui, šturmanui Sauliui ir paprašau nusifotografuoti. Kai buvau Kordoboje, jie buvo labai pavargę, tad nelindau prie jų su fotoaparatu.
Jie pasiūlo fotografuotis prie mašinos. Bent tokia paguoda. Pabendrauti laiko nedaug, tad palinkiu sėkmės ir vėl važiuoju iki apdovanojimų pakylos, kur netrukus turėtų atvažiuoti ir lietuvių komanda.
Prieš lietuvius ant pakylos užvažiuoja Kazachstano „Astana“ komanda, kurios visi mechanikai yra lietuviai, to nepamiršta paminėti ir organizatoriai, sveikindami šią komandą.
Iškart po jų ant pakylos lipa visa lietuvių komanda. Šiek tiek neįprasta matyti ne Lietuvos trispalvę, o iškeltą Vytį, bet matydamas jį džiaugiuosi. Dakaro ralis baigtas.
