Sovietinė „Formulė 1“
Paskutinis „Formula Estonia 26-9“ bolidas „Kavor Motorsport“ dirbtuves Taline paliko 2000 metais. Tai buvo vienetinis, kaip išduoda pavadinimas, 26-osios kartos formulės bolidas iš Estijos. Iki privatizacijos „Kavor Motorsport“ vadinosi Talino automobilių remonto fabriku. Ten nuo 1958 metų buvo pagaminta apie 1 300 įvairių formulių, kurios keitėsi ir tobulėjo beveik kasmet.
Jos priklausė „Formula Easter“ klasei. Tai tokia formulių kategorija, kuriomis buvo lenktyniaujama už geležinės uždangos, Rytų bloke. Lyg Sovietų Sąjungos ir jos šalių palydovių „Formulė 1“. Tik su metaliniais rėmais, žigulių varikliais ir zaporožiečių pavarų dėžėmis. Vyko tiek nacionaliniai čempionatai, pavyzdžiui – Lietuvos, Latvijos ar Estijos, tiek tarptautinės Taikos ir draugystės taurės lenktynės, kur varžydavosi sportininkai su formulėmis iš visos Sąjungos, Čekoslovakijos, Rytų Vokietijos ir kitų komunistinių šalių.
Didžiuliai sporto renginiai sovietams buvo viena pagrindinių sričių parodyti menamą tautų draugiškumą, taiką, gyventojų stiprybę ir panašius dalykus, taigi tam pinigų tikrai nebuvo gailima. Kaip ir dabar – Rusija, nepaisant ekonominių sunkumų ir didelių problemų šalies viduje, trilijonus mėto tai olimpinėms žaidynėms, tai futbolui, tai „Formulės 1“ lenktynėms.
Aš maniau, kad formules vairuoti nesudėtinga, taigi per pirmą treniruotę Rygoje iš trasos išlėkiau keturis kartus
„Negaliu pasakyti, kad tada mes, sportininkai, blogai gyvenome. Darbdaviai, aišku, nenorėdavo išleisti iš darbo visai savaitei ar net ilgiau į lenktynes, bet skambutis į DOSAAF viską sutvarkydavo. Gaudavome maisto, degalų talonus. Tvarka tada buvo kitokia“, –praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį prisiminė 7 kartus Lietuvos „Formula Easter“ lenktynių čempionas Sergėjus Mironenka.
Vis dėlto kelias iki sovietinių formulės bolidų buvo ilgas. „Truko 10 metų“, – sako Sergėjus. Tiek jis lenktyniavo greitaeigiais kateriais ant vandens, kol pasiekė gerų rezultatų ir gavo progą atsisėsti prie vaikystės svajonės – estų pagaminto „Formula Estonia“ bolido vairo. Patirtis, įgyta su 500 kubinių centimetrų varikliais skuteriais, ant vandens pasiekusių 150 km/val. greitį, turėjo padėti ir sėdus prie formulės vairo.
„Aš maniau, kad formules vairuoti nesudėtinga, taigi per pirmą treniruotę Rygoje iš trasos išlėkiau keturis kartus. Maniau, kad esu labai kietas, nes turėjau zapuką. Antroje treniruotėje 3 kartus išlėkiau iš trasos. Tada supratau, kad aš esu visai kvailas ir nemoku vairuoti. Pradėjau mokytis. Ir po 2 ar 3 savaičių mokėjau normaliai važiuoti“, – apie savo karjeros pradžią 1981 metais pasakojo S.Mironenka.
Nostalgijai nėra laiko
„Tais laikais, kai lenktyniavau, buvo labai daug formulių. Į Sąjungos etapą jų prie starto linijos susirinkdavo bent po 70. Buvo dvi klasės: 1 300 ir 1 600 kubinių centimetrų. Kiekvienoje – po 30–40 mašinų. Kovos buvo įdomios, labai daug veiksmo trasoje. Per metus vykdavo 8–9 etapai. Prieš lenktynes trasoje praleisdavome beveik savaitę. Kartais ir ilgiau. Treniruodavomės, testuodavome, ruošdavome automobilius lenktynėms“, – apie prieš gerus tris dešimtmečius vykdavusias lenktynes pasakojimą tęsė Sergėjus.
Bet jo kalboje nostalgijos per daug nesijautė. Tiesiog dėstė, kaip viskas vyko, įterpdamas vieną kitą prisiminimą. O nostalgijos tikriausiai nebuvo todėl, kad jis, matyt, jos nelabai ir jaučia. Sergėjų sutikau Estijoje, šalia Pernu esančioje „Auto24Ring“ trasoje, besikrapštantį prie savo „Formula Estonia“ lenktynėms ruošiamo bolido.
Aplink – daug tokių pagyvenusių lenktynininkų, betupinėjančių aplink klasikinius lenktyninius automobilius. Aišku, dalyvių parke jų nebe 70, o vos 13. Bet vaizdas žavus: solidaus amžiaus vyriškiai nesėdi kokiame supamame fotelyje ir nedūsauja, kaip gerai buvo jaunystėje. Jie šiomis istorinėmis formulėmis lenktyniauja toliau! Nostalgijai čia nėra vietos: per dieną veteranams reikia įveikti pora treniruočių, kvalifikaciją ir du lenktynių važiavimus.
Tik Sergėjus jau nebevažiuos. Paskutinį kartą važiavo pernai, ir tai buvo paskutinis jo sezonas. Dabar, neprarasdamas geros nuotaikos, sako, kad metas į pensiją eiti. Kojas skauda. Vairuoti vis sunkiau. Bet šio sporto drūtas vyras nepalieka. Savo bolidą patikėjo jaunesniam lenktynininkui Vladui Mickevičiui, padeda jam techniniais klausimais, moko važiuoti, lenktyniauti.
Kuo greičiau – tuo stabiliau
Vladas lenktyniaus su palyginti nauja, modernia, britų kompanijos „Van Diemen RF94“ 1994-aisiais surinkta formule. Tai modernus „Mondial“ klasės bolidas, varomas nebe sovietinių, o vakarietiškų mazgų: monokokas pagamintas iš aliuminio, 1,6 litro „Volkswagen“ variklis pasiekia apie 200 AG, galia galiniams varantiesiems ratams perduodama per „Renault“ mechaninę pavarų dėžę. 550 kg sverianti formulė Rygos Bikerniekų ir Estijos Pernu trasų tiesiosiose pasiekia didesnį nei 200 km/val. greitį.
Tokie bolidai turi veikiančią aerodinamiką. Jos reikia, nes visą mašinos svorį laiko tik galinė ašis. Priekinę remia tik vairuotojo kojos. Jai reikia prispaudžiamosios galios, kad priekiniai ratai nekiltų į viršų, kad galėtų diriguoti bolido važiavimo krypčiai trasoje.
Kiek daugiau klausimų dėl bolidų valdymo kelia kitos kategorijos formulės – „Formula Easter“. Tai seni, dar sovietiniais laikais pagaminti bolidai, kuriuos galima atskirti iš to, kad jų priekyje nėra jokio sparno. Variklis, pavarų dėžė ir kiti mazgai – gale, vairuotojas sėdi viduryje, o virš priekinės ašies – tik jo kojos, šiek tiek plastmasės ir daugiau nieko.
Palyginti dar jaunas, viduramžio krizės nepasiekęs, tokia „Formula Easter“ sėkmingai lenktyniaujantis latvis Andris Grikis pasakojo, kad jau daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus estai į autosportą diegė gudrius sprendimus. „Easter“ klasės formulių priekinės ašies sukibimą užtikrina ortakiai šonuose, oro srautą nukreipiantys į galinį difuzorių. Jis leidžia oro srautui po mašina tekėti gerokai greičiau nei virš jos, taip yra sukuriama didelė prispaudžiamoji jėga.
Tai tikras formulės bolidas: kuo greičiau važiuoji posūkiuose, tuo labiau jis prisisiurbia prie kelio ir tampa stabilesnis
„Tai tikras formulės bolidas: kuo greičiau važiuoji posūkiuose, tuo labiau jis prisisiurbia prie kelio ir tampa stabilesnis. Pasižiūrėkite į 8-ojo dešimtmečio „Formulės 1“ bolidus. Estiški variantai naudoja panašią technologiją“, – aiškino A. Grikis.
Andris vairuoja „Estonia 21“ tipo bolidą. Tokį, kuris buvo gamintas 1981 metais. Ši „Formula Easter“ klasės mašina ne tokia pažangi kaip „Formula Mondial“, turi 1,3 litro „Lada“ variklį su vienu karbiuratoriumi, rusišką pavarų dėžę. Bet vis tiek pasiekia beveik 200 AG ir sverdama 440 kg Pernu trasoje sugeba važiuoti beveik 150 km/val. vidutiniu greičiu.
Tai – tikros formulės, kurios ir važiuoja kaip formulės, o ne kėbuliniai automobiliai: aerodinamika, mažas svoris ir itin žemas jo centras posūkius leidžia įveikti labai greitai. Bet klaidų neatleidžia: menkiausias netikslumas vairu ar pedalais – garantuotas suktukas arba pasivažinėjimas šalia trasos. Juk esant sausai kelio dangai važiuojama Slick tipo padangomis be protektoriaus.
Nors trasoje važiuoja gana skirtingų epochų formulės – sovietinės „Formula Easter“ ir modernesnius, vakarietiškus mazgus tirinčios „Formula Mondial“, techninis reglamentas leidžia daugiau ar mažiau suvienodinti jų greičius ir į trasą paleisti vienu metu. Juk šiais laikais jų nesusirenka tiek daug. Štai Pernu, kaip jau minėjau, važiavo 13 formulių. 10 naujesnių, „Mondial“ klasės, ir 3 „Easter“. 10-ies bolidų lenktynes dar būtų įdomu stebėti, bet trijų...
Teko lankytis pirmame etape, dar neįsibėgėjus pavasariui, kai orai šalti, beveik visą dieną dulkė lietus. Ne visi dalyviai atvažiavo. Vladas Mickevičius patikina, kad įprastai susirenka dvi dešimtys tokių bolidų. O dalyvauja čia daugiausia estai ir latviai, keli lietuviai. Lenktynėse apsilanko ir svečių iš tolimesnių šalių.
Lenktynininkai ne tik iš Baltijos šalių
Atvykęs į trasą jau nuo ankstaus ryto spėjau apžiūrėti beveik visą dalyvių parką, pabendrauti su čia dalyvaujančiais lietuviais. Jau atskyriau „Formula Easter“ nuo „Mondial“. Galima sakyti, vien tik pagal priekinį sparną: vienos jį turi, kitos – ne. Tačiau tik prasidėjus treniruotei pamačiau į trasą išvažiavusį dar vieną bolidą. Ne tokį kaip visi. Jis buvo panašus į praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio „Formulės 1‘ bolidą, nudažytas juoda spalva, o kontūrai – auksiniai. Tetrūko „John Player Special“ reklamos – galėtum sakyti, kad koks „Lotus 72“ bolidas važiuoja. Aišku, ne taip greitai, ir variklis tokiais aukštais sūkiais nesisuka. Nors gurgia garsiai ir piktai.
Šalia trasos stovėjęs latvis fotografas sakė, kad šį bolidą į lenktynes atsiveža vokietis, kuris visiems visada pakrauna malkų. Estijoje jis abiejuose važiavimuose finišavo 5-as. Taigi malkų tik kai kuriem pakrovė. Galbūt todėl, kad lijo...
Kodėl šio bolido nemačiau anksčiau? Ogi jis garaže buvo pasislėpęs. Jį vairuoja 60-metis Hansas Sieberis iš Rytų Vokietijos. Jis irgi užaugo už geležinės uždangos ir lenktyniavo ne „Formulėje 1“, o sovietiniuose formulės čempionatuose.
Tas į pirmos formulės bolidą panašesnis automobilis irgi yra sovietinis. Tik ne „Formula Estonia“, kaip dauguma kitų, o „Formula MTX“.
„Tai Čekoslovakijoje 1983 metais pagaminta mašina. Ji vadinasi „Formula MTX“. Arba „Formula Metalex“. Toks visas pavadinimas. Tokie bolidai ne tik Estijoje buvo gaminami, bet ir beveik visame Rytų bloke. Štai Rytų Vokietijoje turėjome „Melkus Formula Easter“, lenkai turėjo „Formula Polmont“, rusai – „Formula Russia“, – istorijos pamokėlę išdėstė Hansas.
Jo formulė tik iš išorės atrodo kiek kitaip. Viduje – 1,6 litro žigulių variklis, „Škoda“ mechaninė pavarų dėžė, „Wartburg“ stabdžiai priekyje, „Polski Fiat“ – gale. Techninės specifikacijos labai panašios į estiškų formulių. Pensinį amžių netrukus pasieksiantis vokietis šiuo automobiliu važiuoja istorinių automobilių lenktynių čempionate Čekijoje, dalyvauja Europos kopimo į kalną varžybų čempionate. Iš viso per metus jis su šia „Formula Metalex“ važiuoja apie 30 varžybų. Ir bent šešis kartus ją atsigabena palenktyniauti į Baltijos šalis. Kodėl?
Šioje lenktynių serijoje sutinku draugus iš tų laikų. Mes smagiai leidžiame laiką, bendraujame tarpusavyje, lenktyniaujame.
Smagu ir pigu
„Todėl, kad čia visai taip pat, kaip „Formula Easter“ laikais. Tada buvo daug čempionatų Rytų Europoje: Rusijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Ir dabar šioje lenktynių serijoje sutinku kai kuriuos draugus iš tų laikų. Jie – labai šaunūs sportininkai. Niekas nenori būti pasaulio čempionu. Mes smagiai leidžiame laiką, bendraujame tarpusavyje, lenktyniaujame. Aš čia atvažiuoju tarsi į vakarėlį“, – atsakė.
Taip pat kalba ir kiti pagyvenę dalyviai. Jie ne nostalgiškai prisimena jaunystę, o vis dar ja gyvena nepaisant amžiaus. Kai kurie sako taip įgyvendinantys vaikystės svajones. Kalbintas Andris Grikis sako, kad jo vairuojama „Formula Estonia“ – vaikystės dievuko asmeninis bolidas, kurį jis nusipirko, restauravo ir dabar važiuoja pats.
Kitiems, jaunesniems dalyviams šių estiškų formulių čempionatas – tarsi pirmas laiptelis didžiojo automobilių sporto link. Bent jau taip savo Vladas Mickevičius. Juk čia yra galimybė varžytis vienoje trasoje vienu metu su patyrusiais lenktynių meistrais, kurie savo kaip profesionalų karjerą jau baigę ir noriai dalija patarimus.
Kitas aspektas – beveik pigiausia formulės lenktynių serija. Tokia „Formula Estonia“ mašina kainuoja apie 15 tūkst. eurų. Retesnių ar kuo nors ypatingų variantų kainos šokteli iki 20 tūkst. eurų. Detalės pigios, nes boliduose naudojami rusiškos arba vokiškos technikos mazgai, kurių galima rasti detalių sąvartynuose. Tiesa, kalbant apie rusišką techniką, ne vienas dalyvis minėjo, kad detalių rasti vis sunkiau, be to, jas vis tiek reikia perdirbti, kad atlaikytų didesnius krūvius, o varikliai pasiektų didesnę galią. Bent jau kainos, palyginti su tomis formulėmis, kurios važinėja Vakarų Europoje ir kitur pasaulyje, nesikandžioja.
O ir pačios lenktynės nėra brangios. Pigūs startiniai mokesčiai, viskas vyksta vieną dieną, kartu su žigulių ir volgų lenktynėmis.
