Pokalbio metu, 11 val. Lietuvos laiku (10 val. – vidurio Europos laiku) keliautojai buvo Vokietijoje. Per 23 valandas jie įveikė beveik 1 800 kilometrų, jų vidutinis greitis – 82 km/val.
„Žiauriai didelis vėjas, prie 180 km/val. blaško per eismo juostas. Visoje Vokietijoje, Lenkijoje buvo didelis vėjas – žemė su dangum maišosi. Į eismo spūstis nepataikėme – buvo keliose vietose didesnis automobilių srautas, bet niekur neužstrigome“, – pasakojo V.Milius.
Jis sakė, kad pavyksta laikytis iš anksto numatyto kelionės grafiko. Vienintelė vieta, kur buvo užtrukta – Vokietijos geografinis centras. Čia keliautojai atvyko dar sutemus ir, norėdami padaryti kokybiškesnę nuotrauką, palaukė, kol prašvis – taip buvo sugaišta bene valanda laiko.
„Jeigu važiuojam be sustojimų, mes lenkiame navigacijos sudėliotą maršrutą. Jeigu kažkur sustojam, ji paveja arba netgi aplenkia“, – teigė keliautojas.
V.Milius džiaugėsi, kad vėl tenka keliauti su nauju automobiliu. Nors pirmame kelionės etape Vladivostokas-Vilnius naudota 1993 m. „Toyota Corolla“ be priekaištų nuvažiavo visus 10 tūkst. kilometrų, ji neturi jokių elementarių saugumo sistemų. Nei pasyvių, nei aktyvių. Jeigu be stabilumo kontrolės išsiversti nėra sudėtinga, tai be oro pagalvių važiuoti 120 km/val. greičiu, pasak V.Miliaus, nėra taip jauku.
„Čia naujas, tylus automobilis, nėra jokių aerodinaminių garsų. Senojoje viskas švilpia. Čia daug elektroninių komforto sistemų, prie kurių esame įpratę. Viena pagrindinių, padedanti tokioje kelionėje – dviejų zonų klimato kontrolė. Kai vienas nueina į tą pamainą, kuri miega, jo temperatūrinis režimas skiriasi nuo vairuotojo: šis nori, kad būtų vėsiau, o miegantis – kad šilčiau. Dviejų zonų klimato kontrolė ir šildomos sėdynės ši nesklandumą išsprendžia“, – teigė keliautojas.
Jis prisiminė, kad tik įvažiavus į Vokietiją, teko pabendrauti ir su policijos pareigūnais. Tačiau šie tik patikrino dokumentus savo duomenų bazėje ir , palinkėję gero kelio, leido važiuoti toliau.
