Talentas ar pinigai: kas svarbiau, norint patekti į „Formulę 1“?

„Formulės 1“ vairuotoju galima tapti keliais būdais. Vaikystėje reikėtų skinti pergales kartingo trasose, o tuomet reikėtų surasti sau tinkamiausią formulę. Tai nebūtinai turi būti „Formulė 3“ – ir šį lygį reikia pasiekti. Geriausia tapti kokios nors komandos vairavimo akademijos mokiniu. Procesas ilgas, tačiau „Formulėje 1“ yra tik 20 nuolatinių vairuotojų. Ar suvokiate šį skaičių? Tik 20 vairuotojų visame pasaulyje yra pakankamai geri vairuoti „Formulės 1“ automobilius.

„Formulės 1“ lenktynininkas Mika Salo

+3

O gal ne? Tiesa yra ta, kad per visą „Formulės 1“ istoriją surastume ne vieną vairuotoją, kuris į aukščiausią automobilių sporto lygį prasibrovė ne tik dėl įgūdžių, bet ir dėl gilių kišenių. Pavardžių neminėsime, tačiau, jei esate tikras F1 gerbėjas, žinote, kad vairuotojus komandos renkasi ne tik pagal jų įgūdžius ir potencialą. Galvojama ir apie tai, kokius rėmėjus kiekvienas vairuotojas galėtų pritraukti. Ir kokiu rėmėju galėtų tapti pats.

Nesąžininga? Na, „Formulė 1“ yra turtingų žmonių sportas, reikalaujantis milžiniškų investicijų. Kelis milijonus eurų kainuojantys automobiliai yra niekis, palyginti su tuo, kiek komandos išleidžia inžinieriams, organizacijos išlaikymui, technologijų vystymui. Ir išleidžia ne šiaip sau. F1 komandos yra verslai ir visi verslai šiame pasaulyje yra skirti vienam – uždirbti pinigus. Kai turtingas lenktynininkas nusprendžia įsigyti Formulės 1 vairuotojo vietą, jis tai daro tikėdamasis, kad per rėmėjus ir atsiveriančias galimybes uždirbs daugiau nei investavo.

Mika Salo perka vietą „Formulėje 1“

Mika Salo gimė 1966 metais Helsinkyje. 1989 metais jis varžėsi britų „Formulės 1“ čempionate, o po poros metų išvyko į Japoniją varžytis „Formulėje 3000“ (dabar vadinama „Super Formula“). Iš tikrųjų, Salo norėjo likti Europoje, tačiau jo biudžetas tam buvo per mažas. Bet tai nebuvo žingsnis atgal – „Formulės 3000“ lenktynės Japonijoje tuomet sparčiai populiarėjo, o Salo sėdo už pakankamai pajėgaus bolido vairo. Tačiau jo svajonė liko nepakitusi – jis norėjo varžytis „Formulėje 1“. Ir šiai svajonei buvo lemta išsipildyti.

1994 metais Lotus „Formulės 1“ komanda kamavosi priešmirtinėje agonijoje. Pinigų Lotus tiesiog neturėjo. Naujojo sezono automobilis pasirodė tik penktose lenktynėse ir tai tik vienas – antrojo reikėjo laukti dar porą lenktynių. Keitėsi vairuotojai, o ir mechanikai pyko, nesulaukdami atlyginimų. Nors komandos vadovas Peteris Collinsas kartojo, kad legendinė komanda neišnyks iš F1 žemėlapio, Lotus ateitis atrodė liūdnai.

Priešpaskutinės 1994-ųjų lenktynės vyko Japonijoje, Suzukos trasoje. Collinsas nusprendė pakviesti naują lenktynininką. Taip likus šešioms dienoms iki lenktynių suskambo Mika Salo telefonas – „Gal galite savaitgalį pavairuoti Lotus Formulės 1 bolidą?“ Salo net nesusimąstė – juk tai buvo tai, ko jis ilgai laukė! Nors prieš tai „Formulės 1“ automobilio jis nebuvo vairavęs, Salo puikiai išmanė Suzukos trasą. Jokių bandymų, jokių treniruočių – Salo viskas tiko. Tik ne viskas buvo taip paprasta.

Kviesdamas Salo tapti „Formulės 1“ lenktynininku, Collinsas jam pateikė ir prašymą – „Gal galite sumokėti atlyginimus, kuriuos esame skolingi mechanikams?“ Reikalinga suma siekė 10 milijonų jenų (apie 100 tūkstančių dolerių). Salo, žinoma, negalėjo praleisti tokios galimybės, todėl su viskuo sutiko.

Nors buvo naktis, Salo paskambino savo komandos vadovui – jis sutiko sumokėti 4 milijonų jenų. Dar 3 milijonus Salo surinko iš suomių kompanijų atstovybių Japonijoje – padėjo Nokia ir Honkarakenne. Likusius 3 milijonus Salo sumokėjo iš savo kišenės.

O visa kita – jau istorija. Debiutinėse savo lenktynėse Salo užėmė garbingą 10-ąją vietą. Tuo tarpu Australijoje lenktynių nebaigė.

Kartu su 1994-ųjų sezonu baigėsi ir Lotus komandos istorija, todėl 1995-aisiais Salo perėjo į „Tyrrell“. Vėliau Salo lenktyniavo „Arrows“, BAR, „Ferrari“, „Sauber“ ir „Toyota“ komandose. Aukščiausia Salo sezone pasiekta vieta – 10-a. Baigęs karjerą „Formulėje 1“, Salo dar varžėsi įvairiose ištvermės lenktynėse.