Atrodytų, paskutiniąją dieną Jakutske galėtumėme atsipūsti po išvarginusios kelionės, gerai išsimiegoti, susirasti užeigą, kur galima prisivalgyti mums labiau įprasto maisto nei arklio viduriai ir išlenkti bokalą alaus. Gerai būtų! Trumpai užbėgsiu įvykiam už akių dėl paskutiniojo punkto, apie kurį nerašiau nei viename tekste. Su alkoholiu Jakutijos autonominėje respublikoje sunku: jis parduodamas tik nuo 2 val. dienos iki 8 vakaro. O tolimesniuose regionuose – sausas įstatymas. Taip yra todėl, kad viduryje niekur esančiuose kaimuose gyvenantys žmonės neprasigertų, o miestuose – kad nepiktnaudžiautų. Labai mieli ir šilti Jakutai pavartoję alkoholio kiek pasikeičia.
Na, bet mums čia mažiausia problema. Rytas prasidėjo anksti, dar saulei iš už horizonto nepakilus. Teko lėkti į garažą ir pakuoti motociklą siuntimui atgal į Lietuvą. Komandos technikas Jurgis Dzvonkas su šia užduotimi, kad motociklas namo grįžtų toks pats, kaip išvažiavo su visomis atsarginėmis dalimis susidorojo per pusdienį.
„Mums labai padėjo lietuvių transporto įmonė „Hoptrans“, padėjusi vos per 2 dienas su rusų bendrovės „Aerodar“ pagalba nuskraidinti motociklą iš Vilniaus į Jakutską. Džiaugiamės jų paslaugomis, atidavėme jiems motociklą ir kelionei atgal. Tik supakuoti Jakutske jį reikėjo mums patiems. Užtrukome“, - sakė motociklininkas K.Mieliauskas.
Likusį pusdienį lietuviai išnaudojo muziejams. Jakutskas, išskirtinis miestas, kaip ir visas regionas, tad jis turi tokių muziejų, kurių nerasite niekur kitur pasaulyje. Vienas iš jų – amžinojo įšalo muziejus.
Jakutskas – didžiausias pasaulio miestas, pastatytas ant amžinojo įšalo. Kaip ir beveik visa Jakutija. Tai reškia, kad po žeme – vien tik ledas ir įšalęs gruntas. Vietomis – net iki 1,5 km gylio. Jo neištirpdo net ir karščiausios vasaros, daugiausia 2 metrai nuo viršaus tampa pliurze.
Šalia Jakutsko, kalvoje įkastas tunelis, leidžiantis pamatyti, kaip įšalas atrodo iš vidaus. Ten būna neigiama temperatūra net tada, kai vasarą lauke kaitina 30 laipsnių karštis. Jakutai ten važiuoja atsivėsinti.
Įstabi galimybė pamatyti suledijusią žemę ir šerkšno snaiges bei daugybę ledo skulptūrų kambarėliuose. Kai kuriuose iš jų rusai mirksinčių švieselių gausa pavertė panašius į diskotekas.
Įšalas puikiai saugo paslaptis. Ypač – Mamutus. Šie galiūnai Sibire gyveno ilgiausia ir jų čia daugiausia, čia randama daugiausia jų kaulų ir netgi nesuirusių audinių. Skaičiuojama, kad Sibire iš viso palaidota apie pusantro šimto milijonų Mamutų. Kai 2013 metais Laptevų jūros Liahovskio saloje mokslininkai surado puikiai, netgi su visais plaukais išsilaikiusį mamutą, jie nustėro pamatę, kad iš jo vis dar teka neužšalęs kraujas. Mamutas po žeme gulėjo apie 40 tūkst. metų.
„Matant apie 40 tūkst. metų įšale gulėjusias ir išlikusias mamutų dalis, žvelgiant į jų kraujo mėginius pradedi juos lyginti su kitais pasaulio regionais, turinčiais išlikusių mumifikacinių procesų. Šie skaičiai sunkiai suprantami ir priverčia mąstyti apie paties laiko sąvoką“, - po apsilankymo Jakutsko Mamutų muziejuje sakė Karolis Mieliauskas.
Puikiai išsilaikę mamuto, gavusio Sviestelio vardą palaikai ir nesugadinti audiniai pateko į mokslininkų rankas. Juos pasidalino daugelio šalių mokslininkai, tačiau toliau su jais dirba Amerikiečiai ir Pietų Korėjos specialistai, bandantys mamutą klonuoti ar bent jau sujungti jo DNR su dramblio genais. Gali būti, kad mes dar spėsime išvysti gyvą „drambliamutą“, o gal net ir patį mamutą: milžinišką, 4 metrų ilgio ir 7 tonų svorio gauruotą gyvūną ilgomis iltimis.
