Kalbiname Tomą Jančį tiesiai iš bivako prie Atlanto vandenyno – čia lenktynininkai mėgausi užsitarnauto poilsio diena po 5 ralio etapų. Kaip sakė motociklininkas, poilsio dieną jis tik valgė ir miegojo: „Ta proga atsišovėme net lietuviško alaus. Vaizdą iš palapinės irgi turiu neįkainojamą“.
– Po kelių metų sugrįžote į Maroko trasas. Palyginkite „Tuarego“ ralio, kuriame dalyvavote 2016-ais metais ir šios savaitės patirtis? Ar tai buvo tai, ko tikėjotės?
– Na, mes „Tuarego“ ralį pravažiavome per dvi dienas. Dėl to čia ir buvo netikėtas krūvis. Nors, iš tiesų, mane nužudė tik antra diena – kai strigau kopose. Nežinau, kokie būtų įspūdžiai, jeigu nebūtų buvę šitos dienos, bet ta diena labai stipriai kirto – tiek morališkai, tiek fiziškai. Dehidravau antrą dieną, ir pasekmes jaučiau dar kelias dienas. Tą dieną kopose, kol išsinešiau motociklą, tai keiksmažodžiai baigėsi. Grįžau, galima sakyti, „komoje“.
Na, o apskritai po pirmos savaitės galiu pasakyti, kad tikėjausi, jog bus sunku, visi sakė kad bus sunku, bet kad taip sunku tikrai netikėjau. Bet čia neaišku, nes vėlgi – labai daug įtakos daro ta mano antra diena. Tikrai nesitikėjau, kad taip prastai prasidės ralis... Na, o dabar – su motsu susidraugavau, svarbu nesugesti, nenugriūti, ir nuvažiuosime iki finišo. Pirmomis dienomis dažnai girdėdavau sakant, kad reikia atvažiuoti iki Dakhlos. Atvažiavome.
– Turėjote nuotykių kas dieną: pirmą etapą –ilgai užtrukusią muitinę ir pamestą žvaigždutę, antrą – į griovį nupuolusį motociklą ir tepalo skonio arbatą, trečią – atsitrankėte akmenyse, ketvirtą –šokote per fotografą. Kokia buvo penkta diena Maroke?
– Tą dieną tokių nuotykių tikrai neturėjau. Gal išskyrus tik, kad prieš tai dieną kuro zonoje iškrito iš ausies kamštukas. Tai su dešine ausiminelabai prigirdžiu – tiek ją iššūžė motociklo duslintuvas, kad sunku apsakyti. Vakar realiai viskas spengė ausyse, šiandien jau pradedu girdėti. Nemalonus jausmas. Be kamštuko važiavau apie 250 km.
– Apibendrinkite šią patirtį. Kuris atvejis buvo rizikingiausias?
– Manau, kad man labai pasisekė su tuo fotografu – kad neprisitrėškiau, vienareikšmiškai. Buvo ir kitų pavojingų situacijų, bet nieko ypatingo, nes tie akmenys, kai trenkiesi dideliu greičiu, taip neša. Klausimas yra, kaip pasiseka. Bet iš tiesų finiše reikės išbučiuoti vairo demferį. Pagaliau supratau, kokia jo yra tikroji paskirtis. Jis daugybę kartų smūgio metu sustabdė vairą, tada iš inercijos, kai nusileidi ant žemės, sugebi išvairuoti.
– O kas per šitą savaitę buvolinksmiausia?
– Mūsų kompanija. Mes tokie visi skirtingi, bet kažkaip labai susibičiuliavome ir ryte nusišypsoję vienas kitam labai padedame. Tarkime, anglas Filas, labai šiltas žmogus, yra atsivežęs arbatos aparatą ir kiekvieną rytą mums pagamina English Breakfast arbatos su pienu, prabangiai. Grįžus į bivaką yra su kuo pakalbėti. Tiesa, jeigu nelabai toli yra Gintas, irgi nueinu pasikalbėti.
– Galbūt šią savaitę ir kažkas erzino?
– Persikėlimai kiekvieną dieną. Aš tarp tų dėžių ir rankinių iki šiandien daiktų negaliu surasti. Jau ir nebeieškau. Jei nesmirda tiek, kad galiu palapinėje miegoti, tai ir miegu.
– Jūsų ir dar keturių kolegų motociklus aptarnauja „DesertRose“. Kaip sekasi kitiems iš jūsų „rožių“ kompanijos?
– Labai geras važiuotojas Deividas smarkiai krito – jisvažiuoja labai greitai ir rizikingai, sąraše jis yra kažkur viršuje. Jis ir su mašina yra pravažiavęs kokį 10 kartų, o su motsu jau virš 10.Daug patarimų su mumis pasidalina. O visi kiti mes važiuojame labai panašiai, turbūt per akmenis aš šiek tiek greičiau, tik pievų prerijose mane jau aplenkė, pavijo.
– Ne vieną etapą po jūsųvis rikiuojasi vienintelė moteris motociklų įskaitoje prancūzė JulieVanneken...
– , su Julie labai smagiai susibičiuliavome. Pirmas dvi naktis mes kartu finišavome. Buvome kartu pasiklydę ir susitikę, dabar tapome labai gerais draugais. Ji praeitais metais 5-ą dieną patyrė traumą ir baigėsi jos varžybos. Ir dabar man ji sako: „Tik nelėk, tu tik nelėk. Poilsio dieną turime valgyti austres prie jūros, o ne ligoninėje gulėti.“
– Ir ji važiuoja Malle Moto...
– Taip. Ir šiaip ten labai įdomi publika. Truputį su jais pabendravau. Tie, kurie važiuoja su paprastais motsais, sako, čia turėtų neįleistireplika, nes jos patikimesnės. Nes yra tokių, kurie taip gerai pasiruošę mocą, kad grįžę jam nieko nedaro. Tai Malle Motodalyviams apmaudu, nes nebegali lygiai varžytis tarpusavyje. Ten visokiausi keistuolių važiuoja, tokių yra, kad ir nesuprasi. Yra daug tokių kur pravažiavę Dakarą ir ne kartą.
– Apsidairykite – ką dabar matote, užuodžiate, girdite? Kokia yra bivako romantika?
– Jūros ošimas ir generatorių ūžimas. Tiesa, apie 5 valandą ryto generatoriai išsijungia, bet tik porai valandų. Keliamės paprastai 7-ą valandą – o tai irgi skiriasi nuo ano Dakaro, nes nėra rytinių pravažiavimų, startuojame iš vietos, tik atsikėlę, kone iš bivuako. Tie pravažiavimai – kankinantis reikalas.
– Miegate palapinėje?
Visas naktis miegojau ir miegosiu palapinėje. Jeigu nepabundu nuo galvos skausmo, visa kita – miegu kaip užmuštas. Generatoriai tikrai nepažadina. Net kamštukų nesidedu. Po antros dienos, kai naktį grįžau, tai net vos ryte nepramiegojau, nes tiek buvau išjungtas. Pabudau valandą vėliau, tai tikrai buvo streso, kad suspėčiau į startą.
– Maroke naktimis buvo minusinė, o dienomis jau virš 20 laipsnių temperatūros. Kaip „išgyvenote“?
– Taip, tai bjaurus dalykas – toks baisus skirtumas. Pavyzdžiui, šiandien toks šaltas rytas buvo, geliantis, pirmus 50 km važiavau sustingusiais pirštais, labai lėtai. Mane apsilenkė ne vienas, bet tiesiog negalėjau važiuoti, kol neatitirpo. Tai kai saulė jau normaliai pakilo, ir aš galėjau normaliai važiuoti. Nors dar buvo pliusas, šerkšno jau nebuvo. Nes pasakoja dalyviai, kad buvo metų, kai ryte ateini prie motso ir nusivalai šerkšną. O dieną jau smarkiai prakaituojame, tikrai karšta. Skysčius gariname labai smarkiai. Žodžiu, šiltos aprangos po antros dienos jau nebesivežu.
– Šiek tiek apie važiavimo techniką. Kaip vėl randate kelią paklydęs trasoje? Kokie veiksmai?
– Pirmas veiksmas apsidairyti ir pamatyti kitą važiuotoją. Taip būtų lengviausia ir paprasčiausia. Tai, pavyzdžiui, šiandien labai pagelbėjo, kur buvo lygi dykuma ir labai daug kilometrų į priekį galėjai pamatyti motociklą. Važiavau jo kryptimi ir išvažiavau į kelią. O jeigu kito važiuotojo nėra, vienas iš paprasčiausių metodų, yra bandyti grįžti ten, kur žinai, kad tikrai buvo teisingas punktas ir tada bandyti suprasti, kur padarei klaidą, bet tai užima labai daug laiko.
Dar kitas variantas, jeigu kažkur nuklydai – sudėtingesnis, rizikingesnis – bandyti kirsti kampą taip, kaip tau atrodo kur galėjai nuklysti, bandyti kompensuoti. Jeigu pasiseka – daug laiko sutaupai ir vėl grįžti į trasą. Bet jeigu nepasiseka – kaip tada man naktį buvo, nesigavo, ir visiškai pasiklydau. Tada gavau ir 2 valandų baudą, nes nelaiku grįžau. Bet ir tada visus „waypoint‘us“ paėmiau.O grįžome kartu su Julie ir dar vienu japonu.
– Pamenu, Tuarego ralyje waypoint‘us reikėjo atsižymėti ant popieriuko įteikiant teisėjams. Kaip yra čia?
– Čia tam tikru atstumu pro jį pravažiuoji, ir jis automatiškai užskaitomas, nereikia nei stabdyti – varai toliau. Yra tokie, kuriuos žinai, ir yra paslėptų – tau tik lemputė sumirksi, kad pravažiavai. O etape yra nemažiau negu 20waypoint‘ų.
– Naujuosius metus sutikote kelte. Kaip pašėlote?
– Naujuosius sutikau su naujais draugais. Nors visi vairuotojai ėjo miegoti, nesulaukė 12 valandos – reikėjo labai anksti keltis. Tai aš turbūt vienintelis iš motociklistų sutikau su „rožėm“, bet iš karto po 12 irgi nuėjau miegoti. O toliau šventė visas techninis personalas, žurnalistai ir organizatoriai.
