Antras mano dienoraščio įrašas – apie žiauriąją Dakaro pusę. Vis dar važiuojame per tuos pačius Andus Argentinoje, jie čia mus lydi šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Horizonte pamatome kelis policijos pareigūnus, lyg ir šalikelėje stovi žurnalistų virureigis, nieko ypatingo sakytum. Po velniais... Jis kabo ant kelio pakraštyje esančios tvorelės! Galiu duoti galvą nukirsti, kad vairuotojas užmigo ir vos vos nenulėkė nuo kelio.
Žinant, kad daug mūsų pervažiavimų pastarosiomis dienomis yra kalnuose, pavojinguose serpantinuose su nuostabaus grožio vaizdais apačioje, galima pamanyti, kad vienas malonumas jais lakstyti. Akis išpūtęs žiūrėk ir grožėkis, kas tau nepatinka? O nepatinka man tai, kad dar po kelių dešimčių kilometrų pamatėme keliu svirduliuojantį dar vieną džipą. Lyg ir asfaltas kalnuose, tačiau dulkes pakėlėt ratu trumpam kliudęs šalikelę, prabudo, peršoko į priešpriešinę juostą ir vėl stojo į trasą. Po kokių penkių minučių tas ekipažas sustojo šalikelėje. Gal vandeniu galvą praskalaus, gal pasikeis vairuotojas.
Tiek dalyviai, tiek aptarnaujantis personalas miega labai labai labai mažai. Ypatingai mechanikai yra kosminių zombių būsenose. Dar po kelių dešimčių kilometrų policija mus stabdo kalnų kelyje. Rodos, lyg ir jokio didelio eismo. Smalsu labai, kad gi nutiko 4.5 km aukštyje Anduose besidriekiančiame kelyje. Mes palaukiame, kol leis važiuoti ir akys net iš siaubo iššoka – vienas dalyvis žuvo atsitrenkęs į policijos automobilį. Apdengtas saulę atspindinčia plėvele šalikelėje... Ta plėvele, kurią visi dalyviai privalo turėti išgyvenimo rinkinyje, jei tektų kepti saulėje dykumoje. Ir vėl galiu galvą duot nukirsti, kad motociklininkas užmigo iš nuovargio pervažiuodamas į greičio ruožo startą.
Motociklininkai kartais startuoja labai anksti ryte. Laikas (Čilėje, red. past.) atsisuko 2 ar 3 valandomis, tai miegas išvis dingo. O tą rytą motociklininkai startavo beveik nemiegoję. Ir Gintas (Igaris, red. past.) tą dieną baigė Dakarą. Kai pats spėliojo to priežastis, sakė, kad tikrai nepridėjo tokios kvailos miego dozės budrumo.
Atrodo, kvaila pasitraukti iš Dakaro apsivertus dėl miego stokos
Įsivaizduokite, tu esi Dakaro lyderis ir apsiverti dėl miego stokos? Kvaila, ane? Taip nutiko 2012 metais Alesui Lopraisui su „Tatra“, kuomet jis buvo įvadijamas Dakaro lyderiu, startavo vienas pirmųjų. Tarp greičio ruožų lenktynininkas davė pavairuoti šturmanui, kuris užmigo kelyje ir jie apsivertė. Dakaras baigėsi taip skaudžiai ir iš dalies – labai kvailai.
Pavyzdiui, Benedikto Vanago mechanikai 2/3 Dakaro miegojo net nesuprantu kada, nes, kaip visi žinote, Benediktui nebuvo paprastų dienų. O tai reiškia, kad mechanikai nuo pat Dakaro pradžios nėra miegoję normaliai, nes vos spėdavo ryte apie 9-10 val. išleisti sutvarkytą automobilį. Tiesa, paskutinėmis dienomis Benediktui su Sauliumi stabilizavus važiavimą, mechanikai net juokavo, kad nežino ką veikti naktimis.
Taigi, vairuojantys Dakare būna zombiai tarp tų visų tūkstančių... Jei nepailsėsi tinkamai, blogai baigsis. Mes su Antanu, mano kolega Dakare, pakaitomis vairuojame, tačiau būna tokių momentų dažnai, kad stojame ir miegame mašinoje vidury dienos kelkraštyje. Bent 20 min. miego ir prašviesėja akys. Kas dieną tenka nuvažiuoti keturis-penkis-šešis šimtus km, o šiandien ir 700. Miegojome valandą šiąnakt :) Miegoti Dakare – nemadinga!
Papildymas po kelių dienų (ketvirtadienį, red. past.). Dakarui žengiant į ilgą finišo tiesiąją (dar liko 3 dienos greičio ruožų), vėl važiuoju per tuos pačius Andus, tik jau už tūkstančio kilometrų. Šį kartą su fūra, vairuoja Juozas. Aidas jau antrą naktį dirbo prie kazachų automobilų, nes chebrytė apsivožė, kitas ištaškė visą važiuoklę pylęs į akmenų krūvą trasoje. Tad darbo daug,
„Astana racing“ aptarnaujantiems mechanikams lietuvaičiams naktys linksmos. Na, bet užteks verkti, kaip čia mažai to miego ir kaip visi išsisunkę. Tai ir yra Dakaro smagumas – tave išsunkia! Tu peržengi savo galimybių ribas ir tas tave grūdina. Tu jauti malonumą nugalėti save! Prisimenu, kaip studijų laikais naktimis nemiegodavome, kitą dieną šiek tiek trinktelėtas būdavai. Tai čia per 3-4 paras pirmom dienom jei susirinkdavai 6-7 valandas miego bendrai sudėjus, buvo super :). Ir tuomet supranti, kad galima nemiegoti ir daugiau nei vieną parą.
O linksmoji dalis viso šito yra ta, kad dar nesu patyręs tiek puikių miegojimo pozų! Ir jei kas paklaustų ar prastai miegu, sakyčiau – nuostabiai! Šiąnakt kelias valandas miegojau ant sunkvežimio borto krašto 1.5 metro aukštyje pasitiesęs kilimėlį ant tepaluotų pagrindo, mechanikas Juozas nulūžo prie staliuko kėdėje, Biesas su Dalium ir Auriu raskladuškėse šalia sunkvežimio. Ir iš vakaro lakstantys didžiuliai vorai negąsdino visiškai jų. Nereikia nei nusirengti, nei apsikloti, nei patogiai įsitaisyti. Mano miegojimo instrumentai: palapinė ir miegmaišis. Palapinę pasistatau dažnai patamsyje, ant akmenų, šaknų, kauburiuoto paviršiaus. Atsiguli, tingi net lįsti į miegmaišį, užsikloji ir guli ant žemės realiai. Jauti, kaip tie kauburiai ir akmenukai sulenda į tave, susilieji su gamta, lyg būtum glitus varliagyvis. Tik klynkt ir tu miegi. Nulūžti, lyg subinėj turėtum kaip Karstonas propelerio jungiklį. Ir tai, kad 10 metrų spindulių birzgia bent 3-4 elektros generatoriai, kurių bendras sukeliamas garsas prilygtų į kalną bezdančiam ir garsiai kriokiančiam senam sovietų laikų autobusui su kiaura dusliarke – visiškai nė motais. Miegoti Dakare nemadinga!
Ir supranti, kad tos dvi karalystės, miego ir amžinybės, visai šalia...
