Pasiėmiau bagažą ir išlindęs pradėjau ieškoti savo lentelės. Žinote, kaip filmuose, kuomet garbaus svečio pasitikti ateina su klaidingai užrašyta lentele. Ir štai jis, su sodininko kepuraite, į 5-ą dešimtį įžengęs Alfredas. A4 formato lape juodai blizga mano pavardė. Tumalovivisius. Valio! Šiandien aš jau kokį tūkstantąjį kartą pasikeičiau pavardę. Beliko 300 km iki Rosario, kuriame sausio 5-ąją užsidegs Dakaro starto žalia šviesa.
Tad jau supratote – šiais metais ir vėl atvykau į Dakarą fotografuoti, filmuoti bei rašyti. Įsitraukiu į sūkurį keliomis dienomis per vėlai, bet šį kartą Naujuosius skyriau šeimai. Pernai sulaukiau tikrai nemažai jūsų dėmesio, GAZAS.LT Dakaro rubriką aplankė beveik milijonas lankytojų, tad motyvacija dar didesnė.
Pernai sulaukiau tikrai nemažai jūsų dėmesio, GAZAS.LT Dakaro rubriką aplankė beveik milijonas lankytojų, tad motyvacija dar didesnė.
Bandysiu nušviesti Antano Juknevičiaus, Benedikto Vanago bei jų komandų važiavimą ir gyvenimą. Dar yra ir nemažai lietuvių mechanikų, kurie aptarnauja Kazachstano komandą, pabandysiu gauti interviu iš lenktynių lyderių. Pernai pavyko pasikalbinti kelis, vienas iš jų buvo nugalėtoju tapęs Stephane'as Peterhanselis.
Tik turėkite galvoje, kad kiekvieną dieną teks nuvažiuoti daugiau nei 600 km, fotografuoti 3-6 valandas, krautis daiktus kiekvieną dieną, skleisti palapinę, gaudyti internetą. Ups, pamiršau miegą. Ties šiuo punktu taip ir nutinka – tiesiog tenka pamiršti kartais. O kai ateina „koma“, tiesiog griūni po šalia pasitaikiusiu lietuvių sunkvežimiu ir miegi ant smėlio maišą pasitiesęs.
Tad grįžtam prie Alfredo, mano vairuotojo. Labai linksmas vyrukas, gyrėsi neblogai vairuojąs. Po kelių šimtų kilometrų galėčiau pasiginčyti. Sėdi prisitraukęs sėdynę, krūtine vos ne vairą liečia, rankos smailiu kampu per alkūnes sulenktos, vairavimo reakcijos laikas net ir senjorų lenktynėms lėtokas.
Labai laukčiau patarimų, kokių naujienų labiau norite, nes esant vietoje kai kurie dalykai atrodo savaime suprantami ir neįdomūs.
Važiuoja išskirtinai antra dviejų juostų greitkelyje. Suprantama, pirmoje provėžos nemažos. Ir labai mielas jo pasipiktinimas, kuomet pro dešinę susierzinęs vairuotojas pralenkia. Nors taip ir nesupratau, ar tai pyktis, ar lengvas atodūsis-atsiprašymas nespėjus pamatyti artėjančio automobilio.
Net jo kepuraitė panaši į sodininko. Jis sakė, kad labai mėgsta šnekėti, tik bėda – nešneka angliškai. Tai mes bendratimi, pirštais ir šypsena bendraujame. O tas džiaugsmas begalinis koks saldus, kuomet po minutės aiškinimosi suprantame vienas kitą! Ir nesvarbu, kad tiesiog išsiaiškinome, ką reiškia žodis „dangerous“.
Mat aš paklausiau, ar pavojinga fotografuoti pro mašinos langą Buenos Airių kamščiuose. Trumpai tariant – fotoaparatą slėpti reikia ir nežiūrėti kitiems vairuotojams į akis. Bet čia jo teorija, mano teorija kitokia.
Ir ne ką mažiau dėmesio verta yra muzika, grojusi tas 4 valandas, kol pasiekėm Rosario. Edmundo Kučinsko, meksikietiškų muilo operų titrų metu skambančios muzikos ir senos rusiškos laidos „V mirie žyvotnych“ intro mišinys.
Labai laukčiau patarimų, kokių naujienų labiau norite, nes esant vietoje kai kurie dalykai atrodo savaime suprantami ir neįdomūs, bet už Atlanto gal visai smalsūs atrodo.
