Ar pamenate, kaip berniukai vaikystėje užkasdavo mašinas smėlyje kartu su savo ranka iki alkūnės. Ir po kelių akimirkų riaumodamas iš po smėlynų išlįsdavo, lyg kiečiausias bekelės džipas, nedidukas geltonas mašiniukas. Tai buvo mūsų Dakaro tankai. Kaip Benedikto ir Sauliaus „Oscar“ Dakare.
Sėdžiu lėktuve pakeliui namo, skrendu iš savo svajonės į realybę. Dakaras buvo mano svajonė. Tačiau aš labai laimingas, nes namie manęs laukia dar daugiau svajonių.
Džiugu, kad pagaliau turiu laisvo laiko sudėlioti daugiau minčių, nes būnant Dakare reiktų bent kelių papildomų valandų paroje, kad galėtum kažką panašaus nuveikti. Taigi, pradedu kelių dienoraščių ciklą, skirtą Dakaro finišui. „Dakaro pagirios“ prasideda.
Per kelias savaites nukeliavome apie 6 tūkst. kilometrų Peru, Čilėje ir Argentinoje. Lenktynininkams teko bent pora tūkstančių ilgesnė distancija, mat jie kaip Bigliai, tiesiu keliu nemėgsta važiuoti. Išlaksto visus kemsynus ir pelkynus :). Komentaruose teko skaityti, kad nieko nėra beprasmiškesnio, nei šitiek pinigų leidimas automobiliams, jų daužymui, laiko švaistymui ir kankynėms alinamame karštyje važiuojant tūktančius kilomentrų. Užkliuvo, tikrai užkliuvo. Kuomet pravažiavus podiumą paklausiau Sauliaus Jurgelėno (Benedikto šturmanas), ką norėtų pasakyti žmonėms, kurie yra Dakaro skeptikai? Jis labai paprastai atsakė: „O kodėl Žydrūnas Savickas kilnoja tokius svorius, juk yra išrasti kranai“. Ir mačiau Sauliaus akyse tokį kliausiamą žvilgsnį „ką tu čia klausinėji, gal tau ne visi namie?“. Kaip pasakytu Sabas – nesąmoningas klausimas! Ir tikrai, man nereikia jokių paaiškinimų, kodėl Dakare prie starto linijos rikiuojasi dalyviai. Yra vienas paprastas paaiškinimas – svajonės. Jei nepasitelksi kūrybinių gebėjimų ar neprisiminsi lietuvių kalbos pamokėlių metu mokykloje išvedžiojimų rašant interpretacijas, gali tiesiog nusispjauti ir praleisti tą žodį pro ausus kiaurai. Tad pagelbėsiu prisimindamas detales ir mintyse atgimstančias nuotrupas, siejančias Dakarą ir Svajones.
Esu dėkintas Benediktui Vanagui, Sauliui Jurgelėnui ir Antanui Juknevičiui. Benas mane net užknisdavo, nes kai tik su juo kur pietaudavome, jo kalbose vis makaluodavosi tokie žodžiai: „Dakaras, svajonė, tikslas, viskas yra įmanoma jei tik labai nori ir t.t.“. Tokie banalūs žodžiai. Banalūs – jei nieko nedarai. Tačiau jei pradedi veikti, jie tampa tavo tikslu, tavo gyvenimo dalimi. Tavo kelrode žvaigžde. Ir tuomet tu neturi kito pasirinkimo, tik eiti į ten. Tavo galvoje išsikristalizuoja, kas yra tavo svajonės finišas ir visa kita lieka tik detalės. Visiškai nebesverbu kiek tai pareikalaus pastangų. Dar kelioms savaitėms likus iki Dakaro aš nežinojau, kad ten būsiu, bet taip susiklostė, kad įkvėptas Beno ir Antano („Astana racing“ komandos vadovas šiame Dakare, seniau Dakaruose startavęs kaip šturmanas jau 4 kartus, dukart pasiekęs finišą, bet apie Antaną vėliau parašysiu daugiau), aš ten atsiradau. Gruodžio 15 d. buvo žurnalistų akreditacijų „deadline‘as“, gruodžio 14 d. iki 17 h 00 min. dar neturėjau rėmėjų šiam projektui. Šnekėjau su Benu, kad tris paras iki nukritimo ieškojau galimybių, tačiau neradau. Benas man: „Reiškia, ne pakankamai norėjai“. Ir štai, šeštadienio vakarą, kuomet jau palaidojau visas viltis, paskambino Mykolas ir sako, yra galimas partneris, domisi tavo projektu. Ir ačiū nerealiai „Pure Auto“ autochemijos gamintojams, kad jie patikėjo manimi („sorry“ už reklamą, tačiau jie paklojo tiltą mano svajonei – patekti į Dakarą).
Dėkingas Sauliui. Jis nefilosofuoja, kaip Benas. Jis papratai, struktūrizuotai, aiškiai dėlioja vertes kam būtų naudinga, kodėl naudinga ir t.t. Stebėdamas Saulių negirdi emocijų, girdi tik sausus faktus. Bet užtaisas yra toks pat, kaip ir Beno – svajonė.
Na, o vienas pagrindinių šiuolaikinių Dakaro pankų yra Antanas Juknevičius. Antanas ne kartą pasiekė Dakaro finišą, daugelį kartų dalyvavo visokiausiuose dykumų lenktynėse, pats galėtų gyventi iš smėlio pastatytame garaže vidury dykumos, maitintųsi, praustųsi smėliu ir jaustųsi laimingiausias pankas pasaulyje. Taigi, skambinu Antanui paklausti, kaip ten kas Dakare ir net klausimų jokių nebuvo – viskas gerai, tu tik parsirask į Limą, aš tavimi pasirūpinsiu iki Dakaro finišo. Jo džipe gyvenau visą Dakarą. Kadangi šis smėlio žmogus su savo standartiniu džipu gali patekti į sudėtingiausias Dakaro kopas, aplenkti net kelis dalyvius važiuodamas Dakaro trasa, tai tikrai nebuvo liūdnos kelios savaitės. Nuostabu žiūrėti, kaip Antanas vairuoja kopose. Smagu stebėti sprendimų priėmimą ekstremaliose situacijose. Įsivaizduokite, užleki ant 12 aukštų dydžio kopos keteros dideliu greičiu, jei kelis km per val. viršysi – skrisi kaip popierinis lėktuvėlis per kopos keterą daug daug metrų žemyn. Bet pačiu tinkamiausiu metu spaudžiami reikalingi pedalai, sukamas vairas, spaudžiamas gazas. Milisekundės dalimis viskas atliekama tiksliai. Ir tuomet tu jautiesi saugus. Nes tu važiuoji su Antanu. O jis važiuoja savo svajonėje!
Pirmąjį savo Dakarą Antanas gavo dovanų. Kitas „offroad'o“ maniakas Aurelijus (Petraitis, red. past.) Antano gimtadienio proga įteikė Dakaro startinį numerį. Jie neturėjo nei mechanikų, neturėjo aptarnaujančio sunkvežimio, jie beveik nieko neturėjo. Bet jie pasiekė finišą. Čia labai nuvalkiotai parašiau keliuose sakiniuose, neturiu žodžių perteikti tą akių spindesį Antano veide, kuomet jis pasakojo apie savo svajonę – Dakarą. Pridėkite, kad tuo metu mes važiavome Atakamos dykumoje, vėjas pustė smėlį mums per kelią, saulė rodė savo čilietiškos vasaros galimybes, o mūsų džipas buvo kupinas istorijų apie Dakarinę svajonę. Kažkas nerealaus...
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaro ralio nugalėtojų apdovanojimai |
Ir kuomet ėmiau interviu kelias dienas prieš finišą iš dabar jau 11 kartų Dakaro čempiono Stephane‘o Peterhanselio ir kai paklausiau, ar Jums dar negana titulų, jo balse pajaučiau susierzinimą. Jis man atrėžė: „Kitiems gal ir būtų gana, o man ne“. Čia ir buvo klaida – aš pasikėsinau į jo svajonę, į tikėjimą ja.
Ir kuomet sutinki Dakare nepažįstamąjį, apsikabini su juo, rodai savo nudegusią nosį, pasakoji apie bemieges naktis, apie per dieną nutikusius nuotykius, daliniesi savo įspūdžiais lyg būtum senas bičiulis, tik tuomet tu supranti, kad Dakare renkasi visiški svajokliai.
P.S.: Minioje lakstydamas prie podiumo pamečiau iliustracijoje dėvimą skrybėlę. Ant jos ką tik buvo pasirašęs 11 kartų Dakaro čempionas. Bet jis sakė, kad kitais met vėl bus čia su savo „miniku“. Mintį supratote, ane? ;)
Dakariškiausi linkėjimai, sekite dar kelis busimus Dakaro pagirių blogus. Tomas Tumalovičius
