Kopose – tam tikra važiavimo sistema
Tomas Jančys po kopų ruožo tryško energija. „Nerealu! Labai patiko. Nors pačios kopos nebuvo labai aukštos, bet įspūdingas pats važiavimas per jas. Jeigu matai, kad keteros nepasieksi ir smigsi, tai iš naujo įsibėgėji dauboje it kubile ir šauni į viršų. Neįvažiavai, vėl sukiesi ratu ir ieškai, kur kopa kiek kietesnė“, – plačiai šypsojosi motociklininkas.
Pasak Tomo, važiuoti kopomis yra įdomu: užkilus ant viršūnės reikia staigiai leistis, bei mėginti suprasti iš kurios pusės pusto smėlį, o iš kurios – jis yra kietesnis: „Važiuoti baisu, nes nežinai, kas laukia už jos – nes kiekviena iš jų yra kažkuo kitokia. Čia reikia atrasti sistemą. Pradėjau važiuoti kubilų šonais arba palei pat keteras -nuo vienos ant kitos palei šonus. Jeigu per lėtai važiujoji šviežiai supustytame smėlyje klimpsti ir gali per priekį gerai verstis. Žinoma, klimpsti jeigu ir greitis per mažas. O sustoti galima tik ant keteros.“
Pėstute į kontrolinį punktą
Nuotykiai tęsėsi Irmantui Bražiūnui. Pirmąją ralio dieną pametęs variklio apsaugą, kopose jis buksavo, važiavo per aukštomis pavaromis ir antrajame greičio ruože „supjovė“ motociklo sankabą. „Apie 10 kilometrų važiavau jau subyrėjusia sankaba, tad laikiausi kietesnio grunto“. Greičio ruožo pabaigoje laukęs „support team“ ėmėsi darbo: ant akmens pasiguldęs motociklą, Karolis Bliūdžius pakeitė garuojančius, deginančio karščio sankabos diskus ir Irmantas galėjo tęsti varžybas.
Kopose nesistengi išvengti kliūties, važiuoji į jas ir nori dar. Net jeigu matai apvažiavimą į kontrolinį punktą, norisi vistiek jomis važiuoti
Irmantas surinko 12 punktų, tačiau paskutinį pasiekė jau pėstute:„Pasiėmiau navigaciją ir 200 m nuėjau iki teisėjų. Tada vėl 200 metrų grįžęs atgal supratau, kad per tokį karštį neprivaikščiosiu. Taip pat tikėjausi, kad grįžus sankaba bus nors šiek tiek atvėsusi, bet nebuvo geriau.“ Motociklininkui apmaudu, kad, neatsižymėjęs likusiuose dviejuose punktuose, nutolo nuo galimybės kovoti dėl geresnės pozicijos.
„Didelė smėlio dėžė suaugusiems“
I.Bražiūnas džiaugsmingai pasakoja: „Kopose tarsi žaidi – nesistengi išvengti kliūties, važiuoji į jas ir nori dar. Net jeigu matai apvažiavimą į kontrolinį punktą, norisi vistiek jomis važiuoti. Tai – didžiulė suaugusiųjų smėlio dėžė. Jeigu užklimpai – apsisuki, nusileidi ir ieškai vėl. Tai – tarsi žaislinė enduristų trasa: krenti į daubą, taikaisi vėl į viršų ir vėl į apačią. Kiekvienam enduristui linkėčiau pabandyti kopas – tai kažkas tokio, kad net norėjosi dainuoti. Tokia euforija, kad visiškai nesijaučiu pavargęs. Nerealu!“
Beje, pirmame greičio ruože lenktynininkai matė daugybę kupranugarių. Važiuojant, pasak Irmanto, svarbiausia buvo jų neužkliudyti.„Pažadinau juos visus su savo „Akrapovič“. Lekiau pro juos „pilna rankena“, svarbu buvo tik į akmenį nepataikyti“, – šypsosi Irmantas. Tiesa, gyvų organizmų jiedu matė ir daugiau: ant kiekvienos kopos vaikščiojo bent po vietą didelį vabalą.
Trečiąją ralio dieną, antradienį, „Moto Amateur“ klasei organizatoriai žada apie 250 kilometrų kietu gruntu, smėliu ir kopomis su 2 greičio ruožais bei 8 kontroliniais punktais.Lenktynininkai varžysis trasoje iš Zagora į Mersouga miestelį.
