Sklandus šeštadienio apšilimas
Šeštadienį, „prisirašymo” dieną, dalyviai registravosi, birbino motociklus ir šurmuliavo Quarzazate miestelyje. Registracijos metu eilės pagal klases judėjo pakankamai sparčiai: kadangi visi duomenys buvo pateikti internetu, beliko prisistatyti.
Istorijos pradžia: Tuarego ralis mena senąjį Dakarą
„Užtrukome tik tiek, kiek dar kartą reikėjo suvesti draudimo duomenis, nusipirkome signalinių raketų, kompasą, taip pat patikrino, ar teisingai sugeneruoti „Spot“ duomenys“ – pasakojo Irmantas.
Po registracijos komanda nusprendė prasivažiuoti kitos dienos prologą – 4 kilometrus išdžiūvusios upės vaga. Sugrįžęs Tomas šypsojosi: „Viskas kaip turi būti. Kai visą žiemą nevažiavęs, tai labai patiko. Nors akmenys tąsė kaip turi būti“. Sugrįžę vyrai kiek pakrapštė motociklą: „Kadangi Tomo buvo nauja pakaba, sureguliavome ir paminkštinome. Laukia labai daug aštrių akmenų ir reikės daug dirbti su rankomis,“ – sakė Irmantas.
Dienos nuotykis – pamesta variklio apsauga
Pirmąją dieną ralis vyko nuo Quarzazate iki Zagora miestelio. Tarp kontrolinių punktų ir dalyviai, ir „support team“ komandos ragavo ir labai gardžių, įspūdingų serpantinų – besirangančių keliukų tarp milžiniškų kalnų su čia pat besileidžiančiais skardžiais ir palmių oazėmis palei upę garsiajame Draa slėnyje.
Siekėme 2,5 km aukštį virš jūros lygio, ir „valgėme“ labai daug dulkių bei akmenų.
Ryte po prologo, kuris lėmė geras – 4 ir 5 – startines pozicijas, „Mediafon-Motoshop“ komandos narių motociklams atsilaisvino variklio apsaugos. Kiek pareguliavę jiedu nulėkė į startą. Tačiau po pirmojo ruožo Karolis Bliūdžius, grąžtu išgręžęs skyles, jas pritvirtino „chamutais“ (metaliniais užtempėjais).
Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė: Irmantas pametė apsaugą trečiajame ruože netoli slapto punkto. „Važiavau už Irmanto, tad pamačiau, kai nuplyšo apsauga. Padėjome ją ant akmens šalia kelio, pasakėme apie tai teisėjams ir dar tikimės, kad kas nors apsaugą parveš“, – sako T. Jančys.
Tiesa, pametęs variklio apsaugą Irmantas per ją pervažiavo ir dėl to deformavo grandinės šliaužiklį. Nors Karolis šią problemą greitai išsprendė, toliau važiuoti be variklio apsaugos bus pavojinga – akmenys gali pramušti variklio bloką.
„Matėme daugybę akmenų rūšių“
Irmantas teigia, kad Tuarego ralis – tai enduristų rojus: „Šiandien atsikandau, ko man jau taip reikėjo – motociklo. Šiame ralyje vaizdai ir išbandymai (beje, ir technikai) išties yra „nerealūs“. Nors orientuotis buvo pakankamai lengva, palaikėme gerą greitį, „padarėme“ 266 km, važiavome daugiau negu 7 val. Siekėme 2,5 km aukštį virš jūros lygio, ir „valgėme“ labai daug dulkių bei akmenų. Visos dienos trasa – tai iš esmės kieta danga, ant kurios viršaus pribarstyta žvyro arba akmenų.“
„Stebino tai, kad daugybę kilometrų nieko nesutinki, tik staiga pasirodo vyras su motoroleriu, arba praeina kas nors per kelią ir pamojuoja. O šiaip vien tik laukai ir akmenys. Akmenų rūšių turbūt matėme daugiau negu per visą savo gyvenimą“ – šypsosi Tomas.
Lengviausias, pasak vyrų, buvo antras ruožas: nesudėtinga navigacija, pakankamai greitas, neblogas matomumas, trumpas (40 km), pavykdavo nemažai ką aplenkti. „Nors kopų dar nebuvo, kai privažiavome „prisiduoti“ vieno punkto teisėjams, jas pamatėme. Tokios saldžios atrodė...“ – alkanas išbandyti tai, dėl ko čia atvyko, kalbėjo Irmantas Bražiūnas.
O sunkiausia, pasak Tomo, buvo akmenys. „Ir dar ta kanjono atkarpa – keturi „išplauti“ kilometrai, kur grynai lipom per akmenis.
Vakare, atvykus į viešbutį, nokautuoja Maroko akibrokštai. Milžiniškame kieme auga palmės, apstu gultų, tyvuliuoja žydromis plytelėmis iškloti baseinai, čiulba paukščiai ir čirpia cikados. Saulė, dieną kaitriai spiginusi, jau leidžiasi. Tamsa braunasi šešėliais skleisdama egzotišką ramybę.
Antrą ralio dieną, pirmadienį, dalyvių laukia 190 km trasa aplink miestą Zagora su 3 specialiais ruožais bei 11 kontrolinių punktų ir įvairesniu gruntu, taigi ir kopomis.
