Nuobodokas ruožas
Ryte, atėję prie motociklų, vyrai pasigedo oro filtro plastmasinių apsaugų, tad į startą teko važiuoti be jų. Varžybos (ar etapas) be jų būtų galėjusios baigtis per anksti: kopose nukritus motociklui patektų labai daug smėlio. Tačiau pasisekė. Prieš pat startą juos „atradome“ pas kolegas iš kitos komandos.
Įveikus trasą, Tomui Jančiui ji nepasirodė labai patraukli.
„Per daug greičio, gali rimtai nusivartyti. O tam nereikia daug įgūdžių, tik atsukti rankeną“, – sakė motociklininkas.
Vyrai 50 kilometrų „suko rankeną“ tiesiąja, tada išlindo ant išdžiuvusio ežero, po jo lėkė prerija tarp kalnų, kvėpavo „fesh-fesh“ smėliu, kuris panašus į miltus, pakilo į smėlio kalną, vėl privažiavo išdžiuvusį molio ežerą bei landžiojo tarp aukštų kupstų upės vagoje.
Nors surinko visus kontrolinius punktus bei daug dalyvių aplenkė, po tokio ruožo vyrai grįžo vis dar alkani. Tad Tomas, parvykęs į viešbutį ir net nenusiėmęs šalmo, paragino Irmantą varyti dar – į kopas. Kaip tarė, taip ir padarė.
Pats geriausias reljefas
„Šito nepapasakosime. Niekaip. Tokios gražios tos kopos ir važiuoti yra kažkaus nerealaus.
Dabar man visi kiti gruntai yra blogiau, kopos pačios geriausios.
Batai pilni smėlio, o ant kopų geriau net akinių nenusiimti – labai pusto. Ir jeigu paguldai motociklą, o tu nubėgi ant kopos, netrukus jį užpusto iki kelio knygos viršaus – toks stiprus vėjas. Dabar man visi kiti gruntai yra blogiau, kopos pačios geriausios,“ – apibendrina I.Bražiūnas.
Sugrįžus po dienos įspūdžių, ilsintis ir šnekučiuojantis, kolega motociklininkas iš Vokietijos, antrą kartą sugrįžęs į Tuarego ralį, tarė: „Sakoma, jeigu supranti kaip jomis važiuoti, mėgsti labiau už viską.“
Tomas priduria, kad ten viskas taip geltona, kad nesimato, ar ketera, ar jau nebe ir būna, kad staigiai krenti žemyn. „Sunku pagauti kopos aštrumą. Teko ir per galvą verstis. Bet nieko rimto, tik koją sumušiau.“
Tačiau, pasak vyrų, norisi daugiau kopų, nes šiandienos ruožas buvo nuobodokas. Antrąją ralio dieną užėmę 5 ir 6 pozicijas savo klasėje, lenktynininkai laukia šios dienos rezultatų.
Tiesa, keliaujant į startą T.Jančiui buvo nulūžę navigacijos, o trasoje – ir kelio knygos laidai, bet juos greitai susitvarkė. Taip pat būta kelių neišvengiamų griuvimų kopose, bet tai yra normali enduro pasaulio dalis.
Kalnus pakeitė oranžinės kopos
„Support team” šią dieną taip pat turėjo lėkti kaip reikiant. Starte, kuris buvo už 50 kilometrų, turėjome būti kartu su dalyviais, kad jų bakus pripildytume degalais. Degalinių pakeliui nebuvo, o lenktynininkų laukė 240 km greičio ruožas. Privažiuoti prie šio etapo trasos įprastu automobiliu, kaip nurodė organizatoriai, buvo neįmanoma. Tad mynėme iki finišo, tačiau motociklininkai mus aplenkė ir finišą pasiekė pirmi.
Keliaujant norėtųsi vis dar stebėtis sausos žemės įspūdingais vaizdais: kalnais, statiniais, miestų šurmuliu. Čia, atrodo, didžiausia vertybė yra bendravimas, nes miesteliai ir kaimai raibsta nuo atvirų parduotuvėlių, kurių veiksmas neretai vyksta pačioje gatvėje. Veiksmas – tai pašnekesiai. Prie kone kiekvienos krautuvėlės durų stoviniuoja po kelis ar keliolika vyrų ir dairosi į mus, atvykėlius.
Artėjant link finišo, tolumoje dulkių debesyse skendinčius kalnus pakeičia kopos. Akyse mirga ryški oranžinė spalva ir žydra mėlynė virš galvos. Čia pat ieškome ir viešbučio, kuris pasislėpęs tarp marokietiškų medžių, o maži kiemo koridoriukai ir jaukus vestibiulis veda į kambarius. Šiandien ir dar dvi naktis ralio dalyviai nakvos skirtinguose viešbutukuose. O dienomis lenktyniaus tose oranžinėse kopose.
Po trijų varžybų dienų Irmantas klasifikuojamas 4 vietoje, o Tomas – 5. Jie 23 minutėmis atsilieka nuo trečios vietos savo klasėje.
Ketvirtąją ralio dieną laukia apie 200 kilometrų „off-road“, iš kurių, teigia organizatoriai, sudaro 85 proc. kopų. Diena tradiciškai vadinama „King stage“ su 21 kontroliniu punktu. Čia išsiskirs keturratės ir dviratės transporto priemonės. „Moto Pro“ klasė turės įveikti 4 ratus, „Moto Amateur“ – du. Diena turėtų būti ilga. Ir nepamirštama.
