Kaip pasakoja Jonas, „Snaigė“ užsiožiavo ir įstrigo apie 7 kilometrus nuo artimiausio kelio. Iš Sankt Peterburgo atlėkęs evakuatorius GAZ 66 iki TLC kapstėsi dvi valandas, o „Snaigės“ ištempimas užtruko keturias su puse valandos.
Evakavimas čia vyksta paprastuoju būdu – eini dugnais, o tada jau žiūri, kas iš to gavosi. Visgi šįkart „Snaigei“ pasisekė – iš miško ją išlupo be didesnių kėbulo pažeidimų. Taigi vienam iš lietuvių ekipažų Ladogos pasaka baigta.
Tuo tarpu su BBR-3 važiuojantis R. Malaiška ir V. Paškevičius pasiduoti neketina. Nužvelgęs purvais iki ausų aplipusį BBR'ą, Vaidotas mąsliai komentuoja, kad šių metų trasos yra gerokai sunkesnės už jo įveiktas 2008 metais.
Kapstomės ir sėkmingai judam pirmyn, bet tos 24 valandos trasoje tai buvo kažkas įspūdingo.
„Nelengva buvo ir tada, bet tokių išbandymų kaip šiemet, neturėjau. Kapstomės ir sėkmingai judam pirmyn, bet tos 24 valandos trasoje tai buvo kažkas įspūdingo. Na, bet nėra jo skųstis, nes BBR'ui, įtariu, sunkiau,“ – juokdamasis pasakoja Vaidotas.
Jų ekipažas bendroje įskaitoje šoktelėjo per dvi pozicijas ir užima penktąją vietą. Tačiau artimiausi konkurentai lipa ant kulnų – atsilieka kiek mažiau nei 12 minučių.
Tuo tarpu motociklininkai Aidas Bubinas ir Mindaugas Aškelėnas ir vėl pavyzdingai rinko taškus bei suko rankenėlę dugnais.
Šiandien trasa smagi – pradžioje buvo tokie patys greiti ruožai kaip ir vakar.
„Šiandien trasa smagi – pradžioje buvo tokie patys greiti ruožai kaip ir vakar. Važiavosi net labai gerai, bet vienoje vietoje visgi padarėme klaidelę, kainavusią mums laiko. Trasoje buvo tokia vieta, kur galima buvo važiuoti kokius 25 metrus per pelkę arba kokius pusantro-du kilometrus aplink. Mes pradžioje pabandėme važiuoti aplinkui, bet staigiai neradę kelio, nusprendėme bandyti pelkę.
Per pelkę, po Pabradės treniruočių, pervažiavome neįtikėtinai greitai, bet iš karto už pelkės buvo staigus pakilimas. Kad įsivaizduotumėte, tai apie 60 laipsnių pakilimas ir taip kokius 200 metrų aukštyn. Kaip ir galima būtų tokį įveikti, bet labai dideli akmenys ir įvairiausiomis kryptimis gulintys rąstai, kurie yra dar ir šlapi po lietaus, šį vairavimą pavertė tikrai sudėtingu. O dar svarbu tai, kad net nėra kur įsibėgėti, nes kai tik baigiasi pelkė, iš karto prasideda įkalnė.
Įveikėme kokius du trečdalius, bet galiausiai pasidavėme ir sugrįžome ieškoti to kelio, kuris veda aplinkui. Toks mūsų priimtas sprendimas iš mūsų atėmė apie pusvalandį laiko. Tai dar kartą įrodo, kad Ladogoje nėra laiko klaidoms. Pirmajame penketuke visi važiuoja labai panašiai ir realiai nėra kada klysti. Juk čia net ir važiuojant miško keliu, greituose pravažiavimuose, negali atsipalaiduoti – nepastebėtas ir netikėtoje vietoje ant kelio esantis akmuo tave gali švystelėti į šoną, kur medžiai auga prie pat pat kelio.
Tiesa, šiandien dar gavome naują atrakciją – kelis upelius tarp ežerų. Greta esančių ežerų vandens lygio aukštis labai skiriasi ir po lietaus, matomai, iš aukščiau esančio ežero į žemiau esantįjį bėga kalnų upelis. Per kelis iš jų pravažiavome rąstais, kurie kažkada buvo tiltelis, bet ar srovė, ar laikas juos išdraskė ir jie dabar tėra padrika rąstų sąvarta. Važiuojant per vieną iš tokių į motociklo grandinę ėmė veltis virvė, kuria seniau buvo surištas šitas „tiltelis“.
Kol atnarpliojome, vėl praradome kokias penkias minutes. Galiausiai likus kokiems 200 metrų iki finišo vėl atsimušėme į tokį upelį, o per „tiltelį“ tuo metų jau vilkosi kelis motociklus. Nusprendėme nelaukti ir dūrėme tiesiai per vandenį, tai toje vietoje vandens buvo iki pusės. Ir labai gerai, kad bridome, nes grįžę į stovyklą neradome dušų, kuriuos nunešė viesulas, kaip suprantu,“ – juokaudamas pasakoja Aidas. Šiandienos trasą lietuviai įveikė aštunti ir bendrojoje įskaitoje išlaikė ketvirtąją poziciją.
Stovykloje šiandien virė ne ką mažesnė kova nei trasose. Visą dieną merkęs lietus galiausiai išaugo į viesulinį vėją, kuris draskė palapines, išvartė virtuvę, išdraskė dušus, išnešiojo tualetus, išvertė varžybų administracijos biurą ir t.t.
Bet nelaimės suvienija – vos už kelių valandų bendro varžybų dalyvių ir organizatorių darbo stovykla vėl įgavo pradinį savo vaizdą ir gyvenimas virė toliau.
