- Gabriela, stebėjau jūsų važiavimą. Buvo labai apmaudu, kad 10-ą dieną pasitraukėte. Bet kokiu atveju, važiuoti tiek dienų yra labai daug! Kaip apskritai jaučiatės po Dakaro, kokios mintys?
Pradžioje buvau labai, labai nusivylusi. Buvau pasiruošusi morališkai ir fiziškai, žinojau, kad galiu ralį užbaigti. Deja, jis pasibaigė kitaip. Iki paskutinės akimirkos tikėjau, kad raktikaulis nelūžo. Aš netgi užbaigiau specialųjį ruožą. Tačiau organizatoriai neleido man startuoti kitą dieną. Bet apskritai tai buvo nuostabi patirtis! Net jeigu žinočiau, kad viskas taip pasibaigs, vis tiek dalyvaučiau.
- Koks buvo jūsų tikslas?
Svarbiausia buvo finišuoti todėl važiavau atsargiau negu įprastai. Bet taip pat norėjau finišuoti garbingai, todėl lenktyniavau. Galop trenkiausi į akmenį, kuris buvo po smėliu – jo visai nesimatė. Taigi tai nepriklausė nuo manęs. Bet netgi tai yra vertinga patirtis ir aš padarysiu viską, ką galiu, kad finišuočiau kitais metais.
- Ar jautėtės tinkamai pasiruošusi?
Taip, jaučiausi puikiai. Man labai pasisekė treniruotis su Ondejum Klymciwu, kuris yra labai patyręs. Jis ruošė mane pačiam sunkiausiam, tad pabaigoje buvau nustebusi, kad nebuvau pavargusi tiek, kiek tikėjausi.
- Papasakokite plačiau, kaip patyrėte traumą?
Tai buvo upės vaga – kelios provėžos smėlyje ir galimybė važiuoti tik viena iš jų. Iš tiesų, tokia buvo visa diena – 300 km gilių smėlio provėžų. Trenkiausi į akmenį, kurio nepamačiau ir nukritau.
Nieko dramatiško, bet sutrenkiau petį blogu kampu, tad kinetinė energija perėjo į raktikaulį, o jis to neatlaikė.
Nors jaučiau stiprų skausmą, iš pradžių nežinojau, ar lūžo – tikėjausi, kad ne. Tad važiavau toliau. Sunkiai valdžiau rankas ir reikėjo viso kūno kontroliuoti motociklą. Toliau reljefas nebuvo lengvas, per 90 km kritau 4 kartus, ir pakelti motociklą viena ranka buvo neįmanoma. Tais momentais gėriau daugybę vandens, nes kartais atrodydavo kad galiu prarasti sąmonę. Bet finišą aš pasiekiau.
- Kokia yra tipiška diena Dakare?
Dienos būna įvairios. Bet paprastai keliamės apie 3 valandą, apsirengiame, papusryčiaujame ir važiuojame pravažiavimą. Laiko iki specialiojo ruožo paprastai užtenka – galima užkąsti, pasivaikščioti, prisipildyti vandens kuprines. Po specialiojo ruožo paprastai jausdavausi gerai, bet po antrojo pravažiavimo iki bivuako jau būdavau pavargusi.
- Ar navigacija Dakare skirtinga nuo kitų ralių?
Navigacija buvo pagrindinė priežastis, kodėl norėjau dalyvauti raliuose apskritai. Man labai patinka važiuoti ir naviguoti – turiu tam natūralų talentą. Dalyvavau keliuose mažesniuose raliuose, kurių navigacija šiek tiek skiriasi nuo Dakaro (ir yra kiek sudėtingesnė). Bet taip pat pravažiavau „Merzouga Rally“, kurį irgi organizuoja ASO. Taigi Dakaro ralyje navigacija yra pakankamai lengva ir 100 proc. tiksli.
- Kas buvo jūsų komanda Dakare?
Mane rėmė „Klymciw racing“ – buvome labai maži, tik keturi važiuotojai ir keturi pagalbos komandos nariai. Buvo nuostabu, nes jautėmės tarsi šeima – rūpinomės vienas kitu. Ondrejus patyrė sunkią traumą ralio pradžioje, tad mums visiems tai buvo sunki patirtis. Bet tai dar labiau visus suartino – dar stipriau norėjome finišuoti.
- Pasaulio žiniasklaidoje buvo svarstoma, kas šis ralis buvo ne tik labai sunkus (kas yra normalu raliams, juo labiau Dakarui), bet ir „brutalus“, per daug aštrus. Daugybė dalyvių patyrė traumas. Kokia jūsų nuomonė?
Nesutinku. Man jis labai patiko – net tai, kad jis buvo sunkus. Manau, problema buvo kita – tai atsitiktinumo faktorius. Daug minkšto smėlio, akmenys ir žolės kupstai yra labai sunkiai įveikiami motociklams. Ir dar upių vagos. Tad kuo giliau „lendame“, tuo didesnė galimybė atsitrenkti į smėlyje pasislėpusį akmenį.
Daugelis lenktynininkų taip ir užbaigė savo varžybas atsitrenkę į tokius akmenis. Šis faktorius man nepatiko, nes tu pats neturi jam jokios įtakos ir tai visiškai nieko nepasako apie tavo važiavimo įgūdžius. Tad man patiktų ne mažiau kilometrų ir ne lengvesnis reljefas, bet mažiau sudėtingų ir neprognozuojamų upių išgraužų.
- Turbūt visas pasaulis prisimena labai pavojingą akimirką, kai jūsų vos nepatrenkė automobilis. Kaip jums sekėsi važiuoti po to?
Laimei, per incidentą su mašina nukentėjo tik mano navigacijos laikikliai. Nors kelis kartus turėjau sustoti ir juos kaskart vėl pritvirtinti, dieną baigiau ir man nieko nenutiko.
Kalbant apie pagalbą apskritai, priklauso nuo reljefo – sunkiame padedame vienas kitam pakelti, ištraukti įstrigusius motociklus. Nors tai nenutinka dažnai, bet tokių situacijų būna.
- Šiame Dakare motociklų klasėje dalyvavo 4 moterys. Deja, jūs ir Romero Rosa ralį baigėte tą pačią dieną. Ar bendravote tarpusavyje su kitomis moterimis?
Gana dažnai kalbėdavausi su Rosa ir Miriam. Jos labai malonios ir daug labiau patyrusios. Rosa sakė, kad jai tai buvo sunkiausias Dakaras, kuriame dalyvavo (aut. past. Nani Roma žmona Rosa Romero Font motociklų kategorijoje dalyvavo jau 7-ą kartą.)
- Mėgstama svarstyti, kaip dalyviai gali sau leisti dalyvauti Dakare. Deja, apie dalyvaujančių moterų biudžetus (kaip juos surinko) dažnai kalbama ne itin pagarbiai. Iš kur jūs gavote pinigų?
Mane parėmė keli rėmėjai. Kadangi to neužteko, pasiėmiau paskolą.
- Ar Čekijoje daug moterų važiuoja bekele? Ar važinėjatės drauge?
Ne, yra kelios, bet nedaug. Aš važinėju su Ondrejumi ir kitais vaikinais.
- Ar naudojate akių tušą kai važiuojate?
Ne, bet tušo aš nenaudoju net savo įprastame darbe ar kasdienybėje. Nebent labai išskirtinėmis progomis.
