Šalia Ramintos visuomet ir jos mama Renata Jankauskienė, kuri Tauragėje jau greitai atidarys pirmąją vairavimo aikštelę vaikams, o jos planuose taip pat ir mokyklėlė jauniesiems sportininkams.
– Ramintai tik vienuolika metų, o ji jau demonstruoja puikus rezultatus varžybose. Papasakokite, iš kur atsirado susidomėjimas automobilių sportu?
Renata: Susidomėjimą automobilių sportu Raminta rodė nuo pat mažens – jai visada labiau patiko mašinėlės, o ne lėlės. Jai augant, augo ir poreikis vairuoti. Iš pradžių dukra pradėjo dalyvauti elektromobiliukų varžybose, o kiek paaugusi persėdo į rimtesnį automobilį, pradėjo dalyvauti slalomo varžybose.
Automobilių sporte Raminta važiuoja antrus metus (slalomo varžybose, gegužės mėnesį ruošiasi startuoti autokrose – „Junior 1000“ klasėje.) ir kartais pagalvoju, kad būtent aš prie to labai stipriai prisidėjau. Pamenu, jos besilaukdama stebėjau automobilių sporto varžybas Sungailiškėse. Buvau viena iš labiausiai susidomėjusių žiūrovių, šokinėjau tiek, kad mano vietoje net duobė atsirado. Vienas vyriškis tuomet man sakė: „tik pilvuko nepameskit!“. Spėlioju, galbūt savo meilę autosportui ir geras emocijas tuomet perdaviau ir jai.
Raminta: Man nuo mažens patinka automobiliai, jau darželyje su mašinėlėmis lenktyniaudavau. Automobilių sporte aš jaučiuosi kaip namuose, ten daug mano draugų ir sportininkų, kurie yra labai draugiški, duoda patarimų, padeda, kartais važiuoja kartu su manimi, kaip šturmanai. Man patinka teisingai vairuoti, kartais ir mamą dar to pamokau.
– Kaip atrodė pirmas Ramintos prisėdimas už automobilio vairo?
Renata: Pirmą kartą Raminta automobilį užvedė ir juo manevravo būdama aštuonerių, žiemą pas močiutę kaime. Visi šeimos nariai liko nustebinti, nors prieš tai ji gana daug klausinėdavo apie tai kaip jungiamos pavaros, kodėl atliekami tam tikri veiksmai. Šiuo metu net negalėčiau varžybose šalia jos automobilyje sėdėti, nes per daug jaudinuosi.
– Kaip atrodo Jūsų pasiruošimas automobilių sporto varžyboms?
Renata: Prieš varžybas mechanikas apžiūri automobilį, sureguliuoja padangų orą. Kartais Raminta pati prisideda prie automobilio ruošimo. Pamenu, kaip kartą ji daug vargo, kol prikarpė popierinių gėlyčių, kuriomis papuošė automobilį.
Raminta treniruojasi mokomosiose aikštelėse. Aš pati, nors kartais ir važiuoju varžybose, bet per daug joms nesiruošiu, tiesiog mėgaujuosi važiavimu. Mūsų su dukra požiūriai šiek tiek skiriasi, man varžybos – pramoga, o jai – rimtas užsiėmimas.
– Kokius Ramintos pasiekimus autosporto varžybose galėtumėte išskirti?
Renata: Tai, kad dukra startuoja varžybose, aš jau galėčiau įvardinti kaip pasiekimą. Ji dar labai jauna, tačiau stebina visus, kur bedalyvautų – puikiai valdo automobilį, kurio gabaritai tikrai dideli, su mechanine pavarų dėže. Taurių iš varžybų neturi daug, bet kiekviena turima jai labai svarbi. Labiausiai brangina komandinę pirmos vietos taurę, gautą Tauragėje šimtmečio proga.
– Kokiomis savybėmis Raminta, kaip sportininkė pasižymi?
Renata: Ji yra labai užsispyrusi ir griežta, didžiausia kritikė sau. Puikiai išlaiko dėmesį, stropiai apmąsto kiekvieną detalę.
– Kaip manote, kas padėtų jauniems sportininkams siekti profesionalios karjeros?
Renata: Turiu idėją Tauragėje, miesto centre įrengti pirmąją vaikų vairavimo aikštelę, kurioje vaikai galėtų treniruotis ir mokytis automobilių sporto pagrindų. Aikštelės projektavimo darbai jau baigti, tikimasi ją atidaryti birželio pradžioje. Aikštelėje bus liejama guminė danga ir dengiama dirbtinė žolė, pastatyti 4 šviesoforai ir 60 plastikinių kelio ženklų.
Ateityje norėčiau įkurti ir vairavimo mokyklą jauniesiems sportininkams bei slalomo, autokroso ar motokroso akademiją. Manau, kad pradedantiesiems sportininkams yra labai svarbu turėti erdvę, kurioje jie galėtų mokytis, klysti ir tobulėti.
Šiomis veiklomis siekiu užtikrinti jauniesiems sportininkams galimybę saugiai tobulinti automobilių sporto įgūdžius nuo pat mažų dienų. Norisi, kad naujoji karta ne tik puikiai lenktyniautų trasose, tačiau mokėtų kultūringai vairuoti ir kelyje.
– Kas varžybose sunkiausia?
Raminta: Pridaryti kvailų klaidų ir pralaimėti. Jeigu jas padarau, visuomet stengiuosi pasitaisyti. Jeigu pralaimiu būnu nepatenkinta, anksčiau ir daug verkdavau, o dabar tiesiog sau sakau, jog galėjau labiau pasistengti. Paliūdžiu tik tą dieną, o vėliau vėl einu treniruotis. Pagalvoju, kad varžybose iš savo mokyklos dalyvauju vienintelė, o tai jau yra laimėjimas.
