„Šį čempionatą Lietuvoje organizuojame jau penktus metus, trečius metus iš eilės renkamės būtent šią trasos konfigūraciją. Nepaisant to, aš vis dar nevalingai atsisuku, kai išgirstu slysti pradedantį automobilį. 2013-aisiais šis maršrutas daugumai buvo sunkiai įkandamas, 2014-aisiais dalis pilotų aklimatizavosi ir pradėjo po truputį smagintis - geras pavyzdys Mantas Kulvinskas, parodęs įsibėgėjimo iki slydimo rekordą – 205 km/val. Šie skaičiai jau gerokai viršija bet ką, ką gali pamatyti Europoje. Prie to pridėjus faktą, jog visa tai keliauja į nuokalnę, kurios atlėkęs tokiu velnišku greičiu tu net nematai, byloja apie pakankamai savižudišką trasą. Nepaisant to – vis daugiau ir daugiau Europos pilotų kalba apie šią vietą ir ketina atvažiuoti jos išbandyti“, - pasakoja vienas iš renginio organizatorių Mantas Kuzmarskis.
„Jei pirmais metais mes turėjome vos tuziną gerai šią trasą įveikiančių dalyvių, tai praeitais metais jau matėme dvi dešimtis. Šiemet, mes tikimės dar didesnio susidomėjimo, bei rimto tautiečių indėlio ginant namų sienas“, - tęsia Mantas.
Išbandyti savo jėgas „Nemuno žiedo“ trasoje žemyn nuo kalno išdrįsta toli gražu ne kiekvienas – incidentų bei stipriai apgadintų automobilių istorijos jau skaičiuojamos ant dviejų rankų pirštų, būta ir sužeistųjų, tiesa, nesmarkiai.
„Kasmet mes labai stipriai apmąstome, ar toliau rizikuoti ir rinktis šią konfigūraciją. Jau pirmais metais turėjome per trasos atitvarus peršokusį automobilį, kuris sužeidė fotografus. Laimei, sužeidimai buvo nestiprūs ir šie du vyrai jau registruojasi šių metų renginio fotografavimui. Nepaisant grėsmės, mes tikime, jog būtent tokia užduotis gali toliau į priekį stumti pilotus, o išėjimas iš savo komforto zonos, iš sukibimo zonos ir yra šio sporto esmė, tad tikimės geriausio ir bandome dar kartą“, - pasakoja renginio organizatorius ir vyr. teisėjas.
Teisėjauju daugelyje Europos šalių, matau įvairių trasų, tačiau būtent ši vis dar verčia pasukti galvą ir pažiūrėti, kad ir kas ją bandytų įveikti
„Teisėjauju daugelyje Europos šalių, matau įvairių trasų, tačiau būtent ši vis dar verčia pasukti galvą ir pažiūrėti, kad ir kas ją bandytų įveikti. Būtent ši vieta padaro „Vimota-EEDC“ varžybas ne tik čempionato etapu, bet ir reginiu, kurį vieną kartą gyvenime privalai pamatyti, kaip vieną kartą keliauji pamatyti „Monster Truck“ ar panašias varžybas. Skirtumas tik tame, jog čia kas kartą įveikiama trasa yra realus savo sveikatos ir gyvybės statymas ant kortos ir vos tik kirtęs finišo liniją, dalyvis gali atsikvėpti nuo jį užplūdusio adrenalino. Ir taip iš naujo, ir vėl, ir iš naujo. Vienintelis atitikmuo, kurį galiu sugalvoti, tai Meno saloje vykstančios motociklų „Tourist Trophy“ varžybos – kiekvienais metais jos baigiasi žūtimis ir sužeistaisiais, tačiau ši maniakiško lėkimo oazė išlieka motociklų sporto etalonu – „Nemuno žiedas“ tą patį daro su šonaslydžiu.“
Iki varžybų likus mažiau nei dvejoms savaitėms, Lietuvos dalyviai po truputį pradeda šlifuoti savo trajektorijas – trasoje vakarais galima sutikti ne vieną gerai žinomą ir patyrusį šonaslydžio meistrą. Visi iš jų laikosi vienos nuostatos: čia treniruočių per daug nebus, nes trasa yra tik vienas iššūkis – važiuoti joje arti savo priešininko yra visiškai atskira istorija.
