Man pasisekė. Gavęs „Toyota Gazoo Racing“ (toliau – TGR) pasiūlymą pasižvalgyti po Katalonijos ralio greičio ruožus ir netgi galimybę pabendrauti su TGR pilotais, ilgai negalvojau. Nes prieš trejus metus Lietuvoje surengtas WRC Lenkijos ralio etapas įspūdžio nepaliko. Patyrė fiasco. Dėl oro sąlygų ir blogai paruoštų trasų (jos suiro), prastai užtikrinto saugumo. Rezultatas – 2014 m. įveikta tik trečdalis numatytų kilometrų, o kai kurie žiūrovai elgėsi kaip turguje.
Ką jau čia ir beslėpsi: tai, ką pamačiau greituose Katalonijos žvyro keliuose, apsuptuose kalnų ir alyvuogių giraičių, buvo tarsi kelionė į anapusinį pasaulį. Didžiausią įspūdį paliko garsas, kvapas, greitis ir tvarka. Ir tai, kad žiūrovams nereikia pirkti bilietų į greičio ruožus.
Žiūrovų saugumas
To, apie ką pasakoju filmuotame dienoraštyje, čia nerašysiu, nesikartosiu. Bet žiūrovų saugumas ir masiškumas yra tie dalykai, kuriuos verta pastebėti ir ne kartą. Keistas jausmas: greičio ruožuose, kuriais WRC dalyviai skrieja didžiuliais greičiais, nestovi sargai su automatais, kviečiantys laikytis sveiko proto reikalavimų. Tačiau žiūrovų elgesys būtent toks ir yra – sveikas. Nors kiekviena grupelė temperamentingai serga už savo tėvynainį ar mėgiamą komandą, nors kai kurie gurkšnoja ir alutį, tokio žiūrovų išsišokinėjimo, kaip Lietuvos ralio čempionate, nėra.
Niekas nebando griūti šalikelėje prieš atlekiantį automobilį tuo pat metu darydamas asmenukę. O juo labiau su alkoholinio gėrimo buteliu. Čia renkasi tie, kurie myli ralį ir atmintinai žino, kuris lenktynininkas kuriame greičio ruože ir kiek sekundžių buvo greitesnis.
Vytauto Švedo nuomonė
Panašios nuomonės buvo ir Katalonijos ralyje su bičiuliais apsilankęs daugkartinis Lietuvos ralio čempionas Vytautas Švedas. Jis atkreipė dėmesį, kad, tarkime Lenkijoje vykusio WRC etapo metu daugelis žmonių ir apsaugos darbuotojų ėjo į kompromisus su sąžine ir elgėsi labai nesaugiai, laikėsi situacinės moralės.
Tuo tarpu Katalonijos ralio žiūrovai – visai kas kita. Jei teisėjas pasakė nestovėti pavojingoje vietoje, niekas dėl geresnio kadro tame taške ir nestovės.
Ir visiems aplinkui pasakys, kad nerizikuotų. Tai yra mentaliteto klausimas.
Pasak Vytauto, ralis buvo organizuotas puikiai. Gal tik kiek nuobodoki buvo asfalto ruožai, kuriuose pilotai neslidinėjo, nedarė klaidų ir nedovanojo aštrių emocijų žiūrovams.
Panašumai su Lietuva
Niekas nebando griūti šalikelėje prieš atlekiantį automobilį tuo pat metu darydamas asmenukę
O visa kita – kaip Lietuvoje: žiūrovai kabarojasi ant medžių, mūro ar akmenų sienų – jų mano aplankytose SS1 – Caseres ir SS3 – Terra Alta greičio ruožuose tikrai gausu. Žinoma, ralio organizatoriams padeda ir gamta (turiu omeny jos sukurtas uolas), išsaugotas paveldas (didelės akmeninės tvoros).
Bet svarbiausias, dalykas, sutikite, yra sirgalių kultūra.
Jie – atsipalaidavę, pasidabinę ne tik tautinėmis spalvomis, bet kai kurie persirengę karnavaliniais kostiumais ar grojantys lyg dūdų orkestrėlis. Na, savotiška fiesta, kurioje svarbiausia – džiaugtis gyvenimu. O ne girtam bandyti pasirodyti prieš draugus.
Ir akivaizdu – kiekvienos sirgalių grupelės, atstovaujančios komandai ar tautai tikslas – kad jų numylėtinis (estas Ottas Tanakas, suomis Jari-Matti Latvala ar ispanas Dani Sordo) iš tolo matytų ne tik plazdančias vėliavas, bet ir jam ant asfalto dažais iš anksto užrašytą palinkėjimą (trasos penktadienį buvo ir asfalto, ir žvyro – red. past.).
Gal tą džiaugsmą iš dalies sukelia ir šviečianti saulė bei didesnis dalyvių skaičius? Žiūri į lekiančius automobilius ir kažkaip nėra baimės, kad ralis tuoj baigsis, kad jau turi paknopstom lėkti į kitą „special stage“, norėdamas bent kažką pamatyti. Nes Lietuvoje, pavėlavęs į greičio ruožą, gali likti it musę kandęs – ypač vėlesniuose „dopuose“, kai dalyvių sumažėja dėl avarijų ir gedimų. Gal todėl mūsų žiūrovai tokie depresijos apsėsti ir, neslėpkime, užpylę akis kur nors traktoriaus priekaboje?
Daugiau Irmanto Arnausko nuotraukų rasite čia.
Beje, didžiausi komplimentai estams, palaikantiems Ottą Tanaką. Jie paskui savo dievuką, po Katalonijos etapo pakilusį į antrą vietą absoliučioje įskaitoje, važinėja taip pat entuziastingai, kaip lietuviai paskui krepšinio rinktinę.
WRC automobilių garsas
Kitas svarbus dalykas – garsas ir greitis. FIA (Tarptautinė automobilių sporto federacija) leidus padidinti automobilių galią iki 400 AG, padidėjo ne tik greitis – įspūdį daro ir garsas, šiek tiek primenantis F-1 keliamą triukšmą (iki WEC čempionato dar toli). Todėl pro šalį švilpiantis automobilis atrodo kažkoks nerealus, lyg iš kosmoso – jį užgirsti jau už kilometro, vingiuojantį tarpekliais ar miestelio gatvelėmis. Kaip ir jo keliami dulkių debesys, primenantys viesulą, karą, Apokalipsę. Ir išsisklaidantys tik po kelių minučių, kai jau atvažiuoja kitas automobilis.
Dulkių debesys primena viesulą, karą, Apokalipsę.
Tiesa, apie policiją. Katalonijoje jos buvo ir nemažai. Bet daugiau sankryžose ar Salou miesto trasoje, kur susirinko tūkstančiai žiūrovų.
Tikslas – taip sureguliuoti eismą, kad ir žiūrovai, plūstantys į greičio ruožus, būtų suvaldyti, ir lenktynininkai, skubantys į techninį parką ar kitą greičio ruožą, neužtruktų nė sekunde daugiau. Nes laikas brangus.
Skaičiuojama kiekviena sekundė
Tarkime, ekipažai per dieną turi teisę tris kartus techninėje zonoje taisyti automobilius – ryte, per pietus ir vakare. Tam skirta atitinkamai 15,30 ir 45 minučių kiekvieno aptarnavimo metu. Po vakarinio aptarnavimo automobiliai uždaromi į uždarą parką. Taigi, skirtingai nei Lietuvos čempionate, galimybės pasiremontuoti papildomai, ribotos. Tiksliau, neįmanomos. Laiką, skirtą remontui, skaičiuoja techninėje zonoje sukabinti laikrodžiai, tvarką prižiūri komisarai. Visa komanda dirba kaip laikrodis: atsuka, nuiminėja, šluoja, pučia ir t.t.
Stabdžiai (kaladėlės ir diskai) keičiami kiekvieno sustojimo metu. Kitos detalės – pagal poreikius. Bet svarbiausia – pagal numatomą trasą visiškai perrenkama ir sureguliuojama automobilio važiuoklė. Sandėlyje tiesiog stovi konteineriai su užrašais „Latvala, žvyras“ arba „Hänninenas asfaltas“. Mechanikai išardo automobilį, išvalo smėlį, atsineša dėžę su detalėmis, ir viskas. Pirmyn.
Techninio parko linksmybės ir pramogos
Ar verta žiūrovams lankytis techninio aptarnavimo zonoje? Be jokios abejonės. Jei Lietuvoje ralio techninio aptarnavimo zona įrengiama kur nors miestelėnams nesunkiai pasiekiamoje vietoje centre (dažniausiai centrinėse aikštėse), tai Katalonijos ralio miestelis išdygo šalia Port Aventura – didžiausio Ispanijos (ir Katalonijos) atrakcionų parko. Taigi jau pati aplinka (it lėktuvai ūžiantys amerikietiški kalneliai, pažymėti „Ferrari“ ženklu ir lankytojų spygavimas) sukuria amžino judesio pojūtį. Pridėjus dar ir daugybę ralio simbolikos parduotuvių, kavinių, istorinių automobilių parodų ir po parką vaikštinėjančių reklaminių merginų, geri įspūdžiai garantuoti. Pasijunti vos ne pasaulio centre.
Bet didžiausia kiekvieno ralio gerbėjo svajonė, kur jis bevyktų, yra pamatyti savo numylėtinius, trumpam grįžtančius į techninio aptarnavimo zoną. Kiekvienas grįžta savaip: vieni, įsukdami į linijomis pažymėtą plotą, traukia rankinį stabdį, kiti įvairuoja ramiai, be spec. efektų.
Vienoje techninės zonos pusėje – paviljonas, skirtas komandai ir jos ypatingiems svečiams (VIP-ams). Kitoje – visiems fanams, atvykusiems į techninį parką, skirta patalpa su nedideliu balkonu, iš kurio galima stebėti mechanikų darbą, o gal ir sumedžioti piloto autografą.
Pasivaikščiojimas po lenktynių miestelį
Labiausiai mane nustebino, kad WRC lyderiaujanti Malcomo Wilsono sukurta privati britų komanda „M-Sport“ atrodo kukliausiai. Automobiliai (WRC ir WRC 2) sustatyti tarsi palapinių miestelyje, už jų – konteineriniai pastatėliai.
Tuo tarpu „Hyundai“ zona atrodo kaip mobilus penkių žvaigždučių viešbutis. Viršuje – VIP zona su savu restoranu. Iš jos labai patogu stebėti besidarbuojančius mechanikus. Lenktynininkams skirtos patalpos – kiek atokiau. Žinoma, „Toyota“ ir „Citroen“ zonos, apsuptos gerbėjų, taip pat vertos dėmesio. Pasidairykime.
