70 proc. Lietuvos gyventojų domisi Dakaro raliu – tą rodo tyrimai. Raliui vykstant ne vieno šimto tūkstančių lietuvių dėmesį prikausto, akis ir ausis užlieja informacija apie tai, kaip lietuviams sekasi sunkiausiame pasaulyje bekelės ralio maratone. „General Financing team Pitlane“ žiniasklaidos komandos dėka mus pasiekia naujausia ir įdomiausia informacija tiesiai iš Dakaro ralio įkarščio. Pakalbinome žiniasklaidos komandos narius Edgarą, Gedą ir Arūną.
Edgaras Buiko, fotografas: „Dakare svarbiausia būti morališkai stipriam“
„General Financing team Pitlane“ komandos fotografas Edgaras penkerius metus sukasi automobilių sporte ir fiksuoja įvairias jo akimirkas. „Jei veiksmas neranda manęs, aš pats jį susirandu“, – sako jau antrą kartą su komanda į Dakarą vyksiantis vaikinas.
Vieną kartą jau patyręs Dakaro ralio išbandymus, su dideliu azartu Edgaras laukia antrojo.
„Pirmą kartą dalyvaudamas Dakare kaip fotografas gavau daug patirties bei pamokų. Supratau, ką būdamas Pietų Amerikoje antrą kartą darysiu kitaip. Po pirmojo Dakaro palikau ten daug nenuveiktų darbų, džiaugiuosi, kad galiu vėl grįžti ir juos įgyvendinti“, – sako komandos fotografas.
„Dėl gero kadro man sienų nėra, nuotoliai nebaisūs, tačiau mano ir aplinkinių saugumas yra aukščiau visko. Puikiai suvokiu galimas neatsargaus automobilių sporto fotografavimo pasekmes, tad stengiuosi elgtis maksimaliai saugiai“, – griežtą poziciją dėsto Edgaras.
Jis papasakojo mums, jog per vieną šį sausį vykusio Dakaro ralio dieną padarydavo apie vieną du tūkstančius fotokadrų.
Dakare pakanka dviejų fotoaparatų – vieno pagrindinio ir vieno atsarginio bei keleto objektyvų
„Tačiau tai nereiškia, kad į šį ralį būtina gabentis daugybę technikos. Šiemet padariau šią klaidą, o, pasirodo, pakanka dviejų fotoaparatų – vieno pagrindinio ir vieno atsarginio bei keleto objektyvų, – patirtimi dalijasi „General Financing team Pitlane“ komandos fotografas. – Žinoma, kelionėje įrangą reikia saugoti nuo lietaus, smėlio, tam naudoju specialius technikos uždangalus. Taip pat technika nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, tad stengiausi ją kuo dažniau laikyti pavėsyje.“
Paklaustas, kas yra sunkiausia Dakare, Edgaras neabejodamas konstatuoja, jog nesvarbu, kaip stipriai esi fiziškai pasiruošęs, kalnų aukštumos, karštis, liūtys, trumpos miego valandos iš lėto įveikia, dėl to dalyvaujant sunkiausiame pasaulio bekelės maratone svarbiausia būti morališkai stipriam, nepalūžti.
Koks bebūtų sunkus visai komandai ir kiekvienam jos nariui atskirai Dakaro ralis, turi jis ir smagiąją pusę – nuotykius. Anot Edgaro, Dakare kiekviena akimirka – nuotykis, kartais smagus, o kartais ir nebūtinai.
„Vieną Dakaro dieną Argentinoje su komandos kolega nusprendėme surasti įdomesnę ralio stebėjimui greičio ruožo vietą – galbūt staigesnį posūkį ar nuokalnę. Turėdami po du litrus vandens (toks kiekis karštu oru Pietų Amerikoje yra niekas) ir nesusimąstydami jo taupyti, pradėjome paieškas. Nors neplanavome eiti labai toli, greičio ruožas pasitaikė greitkelio tiesumo. Sukorėm kokius penkis kilometrus, baigėsi vanduo, kurio nelabai kokybiškomis atsargomis teko pasipildyti pas vietinius.
Turėdami po du litrus vandens (toks kiekis karštu oru Pietų Amerikoje yra niekas) ir nesusimąstydami jo taupyti, pradėjome paieškas
Buvo karšta, sunku eiti, ir galų gale pradėjome svarstyti ar vis dar eiti toliau į priekį, ar grįžti atgal prie savo automobilio. Ir tada prie mūsų privažiavo žmonės su keturračiu motociklu, kurie pasisiūlė pavežti iki geros vietos raliui stebėti. Žinoma, kad sutikome. Taip nuo savo komandos visureigio nutolome dar papildomus 5 kilometrus.
Atvykę į vietą, iš vietinių sužinojome, kad ekipažų startas buvo atidėtas valandai. Taupydami vandenį, neturėdami ryšio ir nieko nežinodami, kas vyksta, toje vietoje praleidome geras 6-7 valandas, kol pagaliau pro mus pralėkė taip lauktas Benedikto Vanago ekipažas Nr. 333. Valio!
O po džiaugsmo bangos užpuolė panika – kaip dabar tuos 10 kilometrų grįžti atgal prie komandos automobilio? Bėgom prie vietinių, kurie sausakimšais automobiliais skubėjo greičio ruožo finišo link.
Teko pasitelkti visus komunikacinius gebėjimus – anglų kalba nepadėjo, teko pasitelkti gestus, kol galiausiai mums atsirado po vieną laisvą vietą skirtinguose automobiliuose. Nebuvo kitos išeities. Rizikavom. Prieš lipdamas dar paklausiau „Finish?“, na, ar į finišą važiuoja. Buvau patikintas, kad taip. O automobilis pajudėjo ir nuvažiavo į priešingą pusę.
Kaip vėliau paaiškėjo, žmonės tiesiog važiavo patogesniu keliu. Galų gale mes sėkmingai pasiekėme finišą ir savo visureigį. Mano ir kolegos veidus vėl papuošė šypsenos. Atsidėkodami geriems žmonėms padovanojome lipdukų, marškinėlių. Džiaugėmės mūsų komandos tos dienos, o drauge ir savo pačių, sėkmingu finišu,“ – nuotykį Dakare prisiminė Edgaras.
Esu vis dar augantis, besiformuojantis ir aplinka besidomintis sūnus, vyras, tėtis, istorijos valstybinį išlaikęs 85-iems, dalyvavęs gimdyme ir Dakare
Gedas Saročka, media komandos vadovas, tekstų kūrėjas: „Dakaras – kritiniai momentai, juodas nuovargis, reagavimas čia ir dabar“
Ne vienerius žurnalistinės patirties metus turintis Gedas Saročka drauge su „General Financing team Pitlane“ komanda jau antrą kartą keliaus į Dakarą, iš kur pažadėjo į Lietuvą siųsti ne tik prozą apie tai, kaip komandai ten sekasi.
„Reikės sukurti ir eilėraštį“, – šypsosi Gedas.
„Esu vis dar augantis, besiformuojantis ir aplinka besidomintis sūnus, vyras, tėtis, istorijos valstybinį išlaikęs 85-iems, dalyvavęs gimdyme ir Dakare“, – taip save pristato jaunas vyras, su nekantrumu laukiantis, kada vėl galės patirti vieno sunkiausių pasaulyje bekelės ralio maratonų sunkumus.
„Kodėl vėl ten važiuoju? Matyt, Lietuvoje per ramiai gyvenu, trūksta kritinių momentų, juodo nuovargio, reagavimo čia ir dabar – savotiškos kariuomenės. Važiuoju dėl komandos, saulės, bemiegių naktų, smėlio audrų, kalnų, savęs išbandymo, sportinio rezultato. Mes visi esame egoistai – į Dakarą, namo, pas mamą, į parduotuvę ar kiną važiojame tik dėl savęs“, – sako Gedas.
Pietų Amerikoje jis tikisi naujos patirties, mat, anot jo, Dakaras kaip upė – į tą patį neįbrisi. Tekstais komandos naujienas iš Dakaro į Lietuvą perduodantis vyrukas, kai skubiai reikia parašyti straipsnį, o įkvėpimo nėra ir nesirašo, mūzą gaudo įvairiais būdai.
„Gaudai, gaudai ir pagauni. Kai neišeina kurti, pradedi gimdyti. Arba žaisti. Kiekvieną kartą skirtingai, – šypsodamasis prisipažįsta jis. – Nemanau, kad kažką įkvepiu rašydamas. Mano rašiniai nėra skirti sukelti pojūčiams. Jie ne afrodiziakas ir ne valerijonas. Sau keliu užduotį būti tiksliu ir įdomiu – numalšinti smalsumo troškulį. Arba atvirkščiai – dar labiau jį sukelti.“
Visi žinome, kad Dakaro ralis – sunkus išbandymas tiek lenktynininkams, tiek juos lydinčioms komandoms. Paklaustas, kas jam sunkiausia Dakare, Gedas nedvejodamas atsako – rasti laiko pailsėti.
Grįždami į Lietuvą po pirmojo mūsų Dakaro paskaičiavome, jog vidutiniškai per dvi savaites trukusias lenktynes miegojome po 2,5–3 valandas per parą
„Grįždami į Lietuvą po pirmojo mūsų Dakaro (visi media komandos nariai 2016-iais lankėsi pirmą kartą) paskaičiavome, jog vidutiniškai per dvi savaites trukusias lenktynes miegojome po 2,5–3 valandas per parą. Pragariukas, ką? Bet užtat kaip skaniai miegojome grįžę namo…“, – prisimena vaikinas.
Sunkumai sunkumais, tačiau atmintyje Gedui iškyla ir smagių dalykų, nutikusių drauge su komanda keliaujant iš vieno Dakaro bivuako į kitą ir ruošiant karščiausias naujienas iš komandos stovyklos.
„Pats Dakaras man – nuotykis. Ne tas, kuris apie „tūsą“ ar gerą laiką, bet tas, kuris apie patirtį. Dėl miego trūkumo dvi Dakaro savaitės man iki šiol atrodo kaip viena ilga diena. Todėl išskirsiu tiesiog įstrigusius epizodus: pasibaigę media komandos automobilio degalai tiksliai ten, kur stovėjo pilna degalų „fūra“; pažintis su nuostabia Argentinos lietuvių šeima, Naujieji metai pas juos ir tikri argentinietiški kepsniai; sprintas 4 kilometrų aukštyje; dušas be vandens; liūtis ir jos metu permirkęs (tai reiškia ir nustojęs veikti) mobilusis telefonas; netikėta galimybė finiše pakalbinti Benediktą Vanagą didžiausių televizijų auditorijoms ir šimtas kitų, kurios visos priverčia mane šypsotis“, – pasakoja „General Financing team Pitlane“ media komandos narys.
Arūnas Kisielius, operatorius: „Turiu nesuvestų sąskaitų su Dakaru“
Arūnas Kisielius yra žmogus, kurio dėka „General Financing team Pitlane“ komandos naujienos iš Dakaro mus čia, Lietuvoje, pasiekia filmuotos medžiagos pavidalu. Tylus, aplinką mėgstantis stebėti vyrukas savo videokamera fiksuoja įdomiausias Dakaro akimirkas ir jas paverčia dinamiškais, žiūrovus prikaustančiais reportažais. 2017-ųjų Dakaras jam bus antrasis.
Turiu nesuvestų sąskaitų su Dakaru. Visų pirma, vertinu jį kaip profesinį ir fizinį bei dvasinį egzaminą
„Turiu nesuvestų sąskaitų su Dakaru. Visų pirma, vertinu jį kaip profesinį ir fizinį bei dvasinį egzaminą. Pirmasis Dakaras smogė iš peties savo iššūkiais ir tiesiog buvo dalykų, kurių man nepavyko įgyvendinti ar bent jau padaryti taip, kaip norėtųsi, todėl šįkart sieksiu maksimaliai išnaudoti gautą patirtį bei savo sugebėjimus“, – teigia Arūnas.
Dėl gero nufilmuoto epizodo Arūnas yra pasiruošęs kantriai tykoti reikiamos akimirkos ar situacijos.
„Esu kruopštus žmogus, kuriam patinka tą kadrą nufilmuoti, o ne tobulinti jį vaizdo redagavimo programos efektais“, – prisipažįsta vaikinas.
Pirmasis Dakaras jam parodė, kad svarbiausia ten keliauti neapsikrovus daiktais, drauge su savimi jis visada turėjo du fotoaparatus su kuriais filmavo ir, žinoma, automobilyje laukiantį kompiuterį. Paklaustas, kas buvo sunkiausia Dakare, nedvejodamas atsakė – miego stoka, tad dabar jis neketina kartoti pirmojo Dakaro klaidų ir, pradžiai, bent jau į Pietų Ameriką nuvyks gerai išsimiegojęs.
Kalbant apie į atmintį įsirėžusius smagius prisiminimus, Arūnas papasakoja, kad įspūdį jam paliko smėlio audra, neįtikėtinos liūtys Argentinoje, pirmieji kilometrai pribloškiančia gamta apdovanotoje Bolivijoje, besišypsančių žmonių gausa pakelėse.
„Kiekviena diena Dakaro ralio metu yra kupina įvykių, vertų atskiro pasakojimo. Ir nuolat nežinai, ko laukti. Įsiminė net nutikimai, kurių iš tiesų iki šiol netgi gerai nepamenu: buvo situacija, kai mūsų media komanda neturėjo jokių galimybių perduoti sukauptos informacijos į Lietuvą, nes nebuvo interneto ryšio. Dar neprašvitus išvykome ieškoti interneto. Ilgai važiavome ir iki šiol nesuprantu, kaip tada sugebėjau atsibusti kažkokioje kavinėje prie stalo su arbatos puodeliu šalia“, – nuotykį prisiminęs šypsosi Arūnas.
