Apie nelozunginę meilę buriavimui ir neišsenkančią energiją vystyti šią sporto šaką Lietuvoje kalbamės su vienu iš klubo įkūrėjų bei dabartiniu jo prezidentu Mantu Klimantavičiumi.
– Esi ne tik dabartinis „Gero vėjo klubo“ prezidentas, bet ir vienas šio buriuotojų klubo įkūrėjų. Kaip kilo mintis steigti buriuotojų klubą bei kaip ši mintis vystėsi?
– Mes nuo pat pradžių tiesiog darėme tai, kas mums patiems patinka. Niekada neturėjome kažkokios tikslingos minties, kad štai – įkursime klubą, kuris turės tapti vienu aktyviausiu ar didžiausiu Lietuvoje.
Mes atsiradome kaip vienos jachtos ar penkių drauge buriuojančių žmonių klubas. Organizacija buvo galimybė gauti 2 proc. paramą ir pritraukti kitokį rėmimą burėms, inventoriui, jachtos paruošimui varžyboms. Jau turėdami varžyboms paruoštą laivą ėmėme startuoti „Kuršių marių regatoje“. Tuo metu iš Trakų ežero nukeliauti į Kuršių marias, Baltijos jūrą mums atrodė kaip tikrai didelis įvykis, viskas nauja, sudėtinga. Vis dėlto ilgainiui ėmėme galvoti, kodėl gi kažkas panašaus negalėtų vykti ir pas mus, Trakuose. Čia vyko regatų, organizuojamų Vilniaus jachtklubo, tačiau jos buvo labiau šeimyninės – tokie pasiplaukiojimai aplink salas. Norėjosi kažko sportiškesnio. Taip gimė „Galvės taurė“. Manau, pirmus penkis metus „Gero vėjo klubo“ širdis buvo būtent „Galvės taurė“ – viskas sukosi aplink ją.
– O kaip iš 5 narių įgulos tapote klubu, turinčiu kone 100 narių? Kaip vyko klubo augimas?
– Na, pirmiausia, greta mūsų jachtos „Rasa“ atsirado dar vienas, šįkart jūrinis laivas „Arcturus“. Jam reikėjo daugiau įgulos narių, kurie pasikeisdami buriuotų – su juo išaugome iki 20-25 žmonių. Tuomet atsirado moterų įgulos iniciatyva, ėmė rastis ir augti „Platu 25“ laivynas.
Dar kiek vėliau – buriavimo mokykla. Galima sakyti, kad augome per iniciatyvas, kurios pritraukdavo žmones, norinčius tose iniciatyvose dalyvauti. Mūsų tikslas nebuvo ir tikrai nėra turėti kuo daugiau narių. Gal net atvirkščiai – juk kuo daugiau yra žmonių, tuo mažiau lieka tokio tiesioginio tikro kontakto su kiekvienu iš narių.
– Esate vienas aktyviausių buriuotojų klubų Lietuvoje, vystote daug projektų, plėtojate įvairias veiklas – tokia aktyvi klubinė veikla populiari užsienio šalių buriuotojų bendruomenėse, Lietuvoje kol kas tarp klubų daugiau pasyvumo ir tikėjimosi, kad kažkas kažką turi duoti ar padaryti jiems, o ne jie patys. Kur semiatės įkvėpimo?
– Gal taip atrodo iš šono, kad visi esame be galo aktyvūs, tačiau klube tikrai yra ir tokių narių, kurie labai daug padaro, ir tokių, kurie yra tylesni, ramesni. Įsitraukimo lygis yra skirtingas. Kartais būna situacijų, kad rengi kokią iniciatyvą, renginį, talką ir parašai laišką 100 žmonių, bet susirenka 5. Galima sakyti – blogai, nėra įsitraukimo. Tačiau klubo veikla yra skirtinga nuo, tarkim, verslo įmonės. Ten darbuotojai gauna atlyginimą ir taip yra motyvuojami. Čia yra visai kitoks organizacijos pobūdis, tai yra labiau bendruomenė, kur nėra finansinio atlygio, tik kažkokia moralinė grąža. Todėl ir motyvacija yra kitokia ir net, ko gero, negali reikalauti, kad ji būtų tokia pati kaip įmonėj, kur žmonės gauna atlyginimą.
– O kaip apskritai matote buriuotojų klubų, kaip buriuotojiškos bendruomenės vienetų, vietą, vaidmenį, funkciją ir misiją šio sporto ir gyvenimo būdo puoselėjimo kontekste?
– Kažkada klubo įkūrimo pradžioje mes esam braižęsi savo misiją, viziją, ji buvo apie tai, kad turėtume populiarinti buriavimą, garsinti Lietuvos vardą, ugdyti jaunąją kartą... Mes visa tai kaip ir darome, bet tokie įvardijimai – tai daugiau lozungai. O iš tikrųjų aš manau, kad klubas tai yra žmonių grupė, kuri buriavime turi bendrus interesus ir tikslus, bendrą pasitikėjimą vieni kitais, padeda vieni kitiems siekti tų bendrų tikslų ir užsiimti veikla, kurią mato kaip prasmingą. Kaip minėjau, būtent iš tokio vidinio noro daryti tai, kas atrodo prasminga, ir gimė mūsų klubas, būtent tuo remiasi ir visa dabartinė mūsų veikla.
– Šiemet jūsų organizuojamos „Galvės regata“ šventė pirmąjį jubiliejų – 10 metų. Kokios emocijos aplankė renginio metu? Ar startuodami su šios regatos organizavimu prieš 10 metų tikėjotės, kad ji įgaus tokį masiškumą ir populiarumą tarp buriuotojų?
– Na, tų emocijų būna visokių. Viena jų – „gal jau pagaliau paskutinė, gal jau galėsime pailsėti“. Tačiau, panašu, kad su tuo pailsėjimu bus sudėtinga, nes dabar jau yra lūkesčiai, regatos visi laukia. Iš tiesų, kai pradėjome ją organizuoti, viskas buvo sunkiau. Galbūt turėjom daugiau jaunatviško maksimalizmo ir optimizmo, kad viską galime, tačiau dabar jau tam tikri keliai yra praminti ir užkardos pramuštos, daug kas sprendžiasi vos keliais skambučiais. O kažkada kas dvi savaites nuo sausio mėnesio susitikdavom kelioms valandoms – susirinkdavo apie dešimt žmonių, kurie organizuoja renginį ir spręsdavome visus klausimus, darydavome aprašymus rėmėjams, prigalvodavome visokiausių crazy idėjų. Šiandien dalis jų – įgyvendinta. Tačiau šiuo metu tam laiko turime mažiau ir su patirtimi atėjo suvokimas, kad daug ką galime išspręsti daug paprasčiau ir efektyviau. Juk mes, kaip organizacija, veikiame visiškai savanorystės pagrindais. Pas mus nėra nė vieno darbuotojo ir visa iniciatyva yra iš pačių klubo narių.
O pati regata, kaip minėjau, atsirado iš noro Trakuose turėti labiau sportinio buriavimo renginį. Ir tai pasiteisino, renginys greitai augo. Gal net per greitai – kokiais trečiais ar ketvirtais metais joje dalyvavo virš šimto laivų ir tuo metu mes dar tikrai nebuvom tam pasiruošę. Mes renginį iškomunikavom gerai, bet organizacine prasme tuo metu dar neturėjome pakankamai įgūdžių ir patirties. Šiandien gal būtų kitaip.
– Šiemet organizuojate ir dar vieną didžiulį, pasaulinio masto renginį – „Platu 25“ jachtų klasės pasaulio čempionatą, kuris vyks Nidoje rugpjūčio 22-28 dienomis. Kaip pavyko gauti teisę organizuoti tokio masto renginį?
– Pati idėja kilo 2017 metais. Tuo metu matėme, kad Baltijos regione sparčiai auga „Platu 25“ laivynas ir tais metais dalyvaudami pasaulio čempionate Palerme, Italijoje, tarptautinei „Platu 25“ asociacijai pasiūlėme, kad kitas čempionatas galėtų vykti Nidoje. Tuo metu dar nebuvome nieko suderinę, tai buvo ką tik gimusi idėja, vizija. Tačiau tąkart pavėlavome – latviai tokį pat siūlymą buvo pateikę pora mėnesių anksčiau. Kitas čempionatas vyko Rygoje. Tarptautinė asociacija, siekdama vystyti klasę, nenorėjo dviejų iš eilės pasaulio čempionatų vykdyti Baltijos regione, 2019 metų pasaulio čempionatą rengė Portugalijoje, na o 2020 metai atiteko Nidai. Atėjusi „Covid 19“ pandemija viską paslinko dar metais į priekį.
– Ką jums reiškia suorganizuoti pasaulio čempionatą Lietuvoje? Kaip manote, ką tai duos mūsų šalies buriavimui?
– Žinau, kad tokio renginio iki šiol nebuvo. Galima diskutuoti, kokia ta „Platu 25“ klasė ir kokios ji svarbos, bet tai yra pasaulinės buriavimo organizacijos „World Sailing“ pripažįstama klasė, o tokių nėra tiek jau daug. Manau, mums tai bus labai naudinga, nes tokio masto renginiuose mes turime atitikti tam tikrus standartus, turėjom labai sparčiai užaugti. Pavyzdžiui, šis renginys turės tarptautinę teisėjų žiuri, sudarytą iš 5 skirtingų šalių teisėjų. To Lietuvoje dar nėra buvę. Pagrindinių teisėjų komanda yra sudaryta iš estų ir lietuvių. Jachtų matavimų procedūrai atvyksta matuotojas iš Graikijos. Mokomės ir tiesiogiai bendrauti su „World Sailing“ organizacija – rengiant tokį renginį tenka išspręsti daug techninių, biurokratinių klausimų, gauti „World Sailing“ pritarimą. Tad manau, jog šis organizavimas bus labai svarbus kontaktų užmezgimui. Na ir šiaip tokio skaičiaus įgulų iš užsienio Lietuvoje kreiserinių jachtų regatose dar nėra buvę. Mes turėsime virš 30 dalyvių ir apie 14 įgulų bus iš užsienio valstybių.
Žiūrint iš pačios klasės perspektyvos, aišku, tų šalių, kur aktyviai buriuojama „Platu 25“ klase Vakarų šalyse mažėja. Šis laivynas labiau keliasi į Rytus – Lietuvą, Latviją, Ukrainą, Vakaruose pereinama prie kiek naujesnių sportinių kreiserinių jachtų. Tačiau šiuo metu tai yra geriausia, ką mes turim iš monotipinių jachtų – šios jachtos identiškos ir jų daug.
– Jūsų klubas užaugino šią jachtų klasę Lietuvoje nuo kelių iki kelių dešimčių laivų. Nepaisant to, kad pasauliniu mastu tai pamažu atsitraukianti klasė, kaip manote, ką šio laivyno populiarumas davė Lietuvai?
– Visų pirma, manau, stipriai pakilo didelės dalies buriuotojų kompetencijų lygis. 20 laivų – tai apie 100 buriuotojų. Jie visi turėjo išmokti tame sportiniame „Platu 25“ laivyne lenktyniauti. Svarbu ir tai, kad ši klasė apjungia skirtingus miestus. Šiuo metu „Platu 25“ klase buriuoja ne vien Vilniaus buriuotojai, bet ir labai daug Kauno buriuotojų. Turintys mažiau patirties, ieško labiau patyrusio kapitono, kad šis buriuotų kartu, pamokytų. Tokiu būdu įsijungia buriuotojai iš Kauno, Klaipėdos. Anksčiau Vilniaus buriuotojai kovodavo tarpusavyje Trakuose, Kauno buriuotojai – Kauno mariose, o visi jie susitikdavo tik „Kuršių marių regatoje“. Šiandien jie pastoviai buriuoja vienoje flotilėje.
– „Gero vėjo klubas“ vysto ir vaikų sportinį buriavimą. Gal gali trumpai papasakoti apie Vilniaus vaikų buriavimo mokyklos atsiradimą – kas inspiravo, kokios veiklos vystomos ir ko klubas tikisi iš šio projekto?
– Ta vaikų buriavimo mokykla veikė ir anksčiau, bet po Vilniaus jachtklubo vėliava. Mes ėmėm matyti, kad auga jaunoji GVK klubo narių karta, jie nori pradėti buriuoti, todėl ėmėm dėti visas pastangas, kad stiprinti tos mokyklos veiklą.
Prieš porą metų Vilniaus jachtklubas jau pilnai perleido mums tą mokyklą koordinuoti. Dabar turim tris trenerius – du pastoviai dirbančius ir vieną pagal sporto rėmimo fondą. Pagrindinė šiandienos užduotis – bandome kurti infrastruktūrą, kurios neturėjom: įsigyti katerių, laivų, priekabų, kurių reikia norint dalyvauti varžybose. Mokyklos masiškumas taip pat irgi auga. Šiuo metu turime apie 70 vaikų, greta dar pradėjome organizuoti stovyklas, kur per vasarą sudalyvauja dar apie 50 vaikų. Dalis jų lieka buriuoti, dalis tiesiog išsineša daug gerų įspūdžių ir prisiminimų.
– Žiemą organizavote virtualių buriavimo seminarų seriją, kaip pasiruošimą naujam buriavimo sezonui. Kaip kilo tokia mintis ir ar planuojate kažką panašaus organizuoti ir šių metų šaltąjį sezoną?
– Vos pradėję buriuoti „Platu 25“ klase pamatėme, kad mums trūksta žinių apie taisykles, apie įvairias varžybines situacijas, todėl norėjome kelti savo kompetenciją. Todėl jau prieš kokius 2-3 metus pradėjome daryti taisyklių seminarus. Į virtualią erdvę tokie susibūrimai persikėlė dėl „Covid-19“ pandemijos. Šiemet turėjome susitikimus su Roku Milevičiumi, Gintare Volungevičiūte, kitais Lietuvos ir pasaulio buriavimo atstovais, pavyzdžiui, italų vaikų rinktinės treneriu. Italai jau trejus metus tampa čempionais „Optimist“ klasėje. Pagalvojome, kad mūsų „Optimist“ buriuotojams ir treneriams gali būti naudinga su juo susitikti – gal išduos kokių čempioniškų paslapčių. Kaip ir sakiau – darome tai, kas mums, mūsų klubo nariams, yra įdomu. Jei tai būtų tiesiog darbas, tai, manau, neįvyktų.
